„Neslėpsiu, kad nusivyliau, man buvo liūdna, jog nepatekau į Tokijo paralimpines žaidynes – juk tiek stengiausi! Galėjau pasukti savęs gailėjimosi keliu. Bet atsisėdau ir susirašiau šios situacijos pliusus ir minusus. Minusas – vienas, kad nepatekau. O kiek pliusų: ruošdamasis paralimpinėms žaidynėms pamačiau pasaulį, patobulėjau, susipažinau su naujais žmonėmis, tapau žinomu, bendrauju su daug kitų profesionalių sportininkų, kažką įkvepiu ir motyvuoju… Kai pradėjau skaičiuoti pliusus, to minuso jau ir nebesimatė“, – pirmyn žvelgia triatlonininkas Ernestas Česonis (38).
Vilma Venckutonytė
2024 metų Paryžiaus paralimpinių žaidynių triatlono rungčiai besiruošiantis E.Česonis dažnai gauna žinučių iš tėvų, kurių vaikai gimė be rankų, klausiančių „o kaip jums buvo vaikystėje, kaip elgtis mano vaikui?“.
„Aš sakau vaikams, turintiems negalią: būk savimi, nesigėdink savo negalios, sportuok ir daryk tai, kas tau patinka, nebandyk pats savęs išskirti dėl negalios, neužsiimk savigaila ir neklausyk, ką kiti neigiamo galvoja ir tau sako“, – užsidegęs kalba E. Česonis.
Apsiginti su humoro pagalba
Puikiu humoro jausmu garsėjantis E.Česonis, pats gimęs be pusės kairės rankos, rekomenduoja ir kitiems, ypač vaikams, patiriantiems patyčių – kaip apginti savo ribas su humoro pagalba.
„Mane vaikystėje, paauglystėje irgi pravardžiuodavo. Aš nepažinojau kitų vaikų, neturinčių rankų, todėl ir pats nežinojau, kaip elgtis tokiose situacijose, ir tėvai nežinojo. Bet augdamas pamačiau, kad aš galiu juokauti ir koks galingas ginklas yra humoras. Juokaudamas aš ir pats geriau pasijausdavau, ir kitus palinksmindavau. Iš dalies taip ir formavosi mano autoritetas, kad priešiškai nusiteikę žmonės nustojo žiūrėti į mane kaip į nevykėlį be rankos, bet kaip į stiprią asmenybę, kuri dar ir kitiems sukuria gerą nuotaiką“, – prisimena E. Česonis.
Jeigu vaikui, turinčiam negalią, atėjus į naują būrelį ar kitokios situacjose, jis sulauktų pašaipų ar nemalonių komentarų, E. Česonis pataria drąsiai atsikirsti ir apginti savo ribas.
„Pavyzdžiui, gali atskirsti „tokių kaip aš mažai, o tokių kaip tu – labai daug“. Turintieji cerebrinį paralyžių ar šlubuojantys vaikai gali atsakyti „tu mane gali tik pamėgdžioti, o aš galiu pastoviai taip vaikščioti, ir man net nereikia tam pastangų!“. Jeigu toks vaikas kaip aš, be rankos, sulauktų nemalonių komentarų, gali sakyti „tu turi tik dvi rankas, o aš – penkias“ arba „atims vieną – užsidėsiu kitą“, – vaikus drąsina E. Česonis.
Jis priduria, kad jeigu kažkas tyčiojasi iš žmogaus su negalia, tai jam verta pagalvoti apie savo paties žemą savivertę ir vidines problemas, nes niekas nėra apsaugotas nuo negalios.
Atrasti savo būdą judėti
E. Česonis gyvena su šūkiu „judėjimas yra jėga“ ir skatina visus vaikus ir suaugusius, turinčius negalią ir sveikuosius, atrasti savo būdą, kaip jiems patinka judėti.
„Sportas yra variklis, kuris užkrečia ir kitus žmones. Tačiau galima save atrasti begalėje kitų sričių, nebūtinai per sportą. Gali tapti dailininku ar būgninku, kaip ir garsiosios grupės „Def Leppard“ būgnininkas buvo su viena ranka. Svarbu išbandyti įvarių veiklų ir atrasti tą, kuri pačiam patina. Ne faktas, kad tau iškart pasiseks ar bus lengva, bet tai yra vienintelis kelias – įveikti baimes ir išbandyti“, – į jaunąją auditoriją kreipiasi E. Česonis.
„Kartą baseine sutikau berniuką be rankos. Priėjau ir sakau susižavėjęs „Tu plaukioji?! Šaunuolis, aš tavo metų net nemokėjau plaukti. Labai gerai, siek savo tikslų ir toliau sportuok“, – pasakoja E. Česonis, tradicinėje olimpinėje triatlono rungtyje nesunkiai įveikiantis 1,5 km plaukimo, 40 km važiavimo dviračiu ir 10 km bėgimo distancijas, o pastarąjį rudenį iškovojęs triatlono ilgo nuotolio pasaulio čempionato PTS5 klasės sidabro medalį (3,8 km plaukimo, 180 km važavimo dviračiu ir 42,2 km bėgimo).
Jis sako, kad visi vaikai, turintys negalią, augdami susidurs su sunkumais, bet jis yra puikus pavyzdys, kaip apversti savo situaciją, išlipti iš komforto zonos ir savo negalią paversti stiprybe.
„Dabar aš matau daugiau pliusų nei minusų. Sporto salėse ar beseine vaikai jau nebe taip spokso į mano vieną ranką, kaip anksčiau būdavo. Būna, kad paklausia „jums turbūt sunku?“. Sakau „ne, gi matai, darau tą patį, ką ir tu, tik viena ranka“. Kartais vaikai baseine paklausia „o tai kur jūsų ranka?“. Sakau „spintelėje guli“. Jie išsižioja, o aš juokiuosi. Mano požiūris į negalią apsivertė – ji daro žmogų stipresnį už kitus, suteikia išskirtinimo, leidžia būti įkvepiančiu pavyzdžiu kitiems žmonėms, ir sveikiesiems. Nors nesakau, kad bus lengva“, – kalba E. Česonis.
Sportininkas pripažįsta, kad statistika, jog Lietuvoje sportuoja tik kiek daugiau nei 1 proc. žmonių su negalia, – tragiška. Kaip paskatinti daugiau žmonių sportuoti?
„Vienintelis kelias – eini ir darai. Net ir patyrus sunkiausią traumą gyvenime, reikia peržengti savo baimę ir išbandyti sportą. Anksčiau aš irgi bijojau atsisakyti komforto zonos: man buvo patogu dirbti vairuotoju Lietuvos žmonių su negalia sąjungoje, kartą per savaitę žaisti futbolą ir nieko daugiau nedaryti. Tačiau nė sekundei nesigailiu pasirinkęs iššūkį sportuoti profesionaliai, siekti didelių tikslų, nors ir teko galvoti „iš kur gausiu pinigų?“, perlipti viešumo baimę ir nežinomybę, kaip seksis“, – dalinasi E Česonis.
Vienas iš svarbiausių variklių Ernestui yra atsiradęs didžiulis aplinkinių žmonių palaikymas. Tai dar labiau suteikia prasmės jam kasdien turėti po 1–2, o kartais ir po 3–4 treniruotes.
„Jeigu nepasiseka primą kartą, reikia bandyti antrą ir trečią – ne tik sporte, visose gyvenimo srityse“, – įsitikinęs E. Česonis.
Jis juokiasi, kad sportas daro didžiulį teigiamą šalutinį poveikį ir vardina daugybę dalykų, kurių išmoko ar sustiprina sportavimas: ryžtas, tikslo siekimas, tikėjimas, pasitikėjimas, palaikymas, motyvacija, noras, veiksmas, išėjimas iš komforto zonos, užsispyrimas, atkaklumas, pozityvus mąstymas, ramus požiūris į problemas, situacijų sprendimas, įprotis niekada nepasiduoti.
„Be šių savybių, man sportiniame kelyje dar labai padeda būti nuoširdžiu, atviru – noriai bendrauti su sekėjais, dalintis savo patirtimi ir skleisti kuo daugiau energijos. Visos išvardintos savybės yra naudingos visur, nes gyvenimo varikliai yra tie patys, tik situacijos skirtingos – ar tai sportas, ar santykiai, ar darbas. Visur kyla sunkumų, bet visuose sunkumuose yra išeitis ir sprendimas“, – mąsto E. Česonis.
Iki Paryžiaus paralimpinių žaidynių jis turi susiplanavęs daug laiptelių, kaip sieks savo didžiojo tikslo. Vienas iš jų – šį savaitgalį Vilniuje vykiančios uždarų patalpų akvatlono varžybos (plaukimas ir bėgimas).
„Svarbiausia – iki Paryžiaus paralimpinių žaidynių treniruotis ir išvengti traumų. Ir dar man labai svarbu skleisti pozityvumą, neutralizuoti negatyvumą, duoti aplinkiniams daug energijos“, – sako E. Česonis. O pats prisipažįsta energijos besisemiantis iš paprastų žemiškų dalykų: šeimos, gyvūnų, besikeičiančių metų laikų, šiomis dienomis – iš maudynių eketėje.
Šis straipsnis yra straipsnių ciklo „Neįgaliųjų sportininkų valia, tikslo siekimas ir psichologinis tvirtumas – įkvėpimas mums visiems!“ dalis. Straipsnių ciklas bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
