Nors yra dvyniai, jie skirtingi išvaizda, charakteriu ir net įgimtomis regėjimo ligomis: Petras serga katarakta ir šiek tiek mato, Povilas dėl glaukomos apako dar vaikystėje. Tačiau pamėgta rungtis – bėgimas – brolius Krapikus susiejo labiau nei patys kada nors galėjo įsivaizduoti. Nors Petras yra trumpesnių nuotolių bėgikas, jis – ne tik ilgesnes distancijas bėgančio Povilo nuolatinis treniruočių partneris, bet ne kartą buvo ir brolio akimis per varžybas.
2020 01 16. Geriausi praėjusių metų Lietuvos neįgalieji sportininkai paaiškėjo Vilniuje vyksiančiame renginyje „Parateam Lietuva apdovanojimai 2019”.© Alfredas Pliadis foto
Kai prieš 24 metus Petras ir Povilas pasibeldė į šį pasaulį, niekas negalėjo aiškiai atsakyti į klausimą, kodėl regėjimo sutrikimų niekada neturėjusioje šeimoje gimė problemų su akimis turintys dvyniai.
Nei vyresnis brolis ir sesė, nei dvi seserys, kurios gimė vėliau, tokių bėdų iki šiol neturi. Kaip ir Petro bei Povilo tėvai, o ir seneliai prasčiau matyti ėmė tik senatvėje.
Tačiau dvyniai niekuomet ir nebandė rasti savo negalios priežasčių, kaip niekada nesiaiškino, kuris jų gimė pirmas, o kuris – šiek tiek vėliau.
Juos siejo šeima, bendras gimtadienis, regėjimo ligos, bet jau vaikystėje ryškėjo ir skirtumai.
Kurį laiką siluetus dar matęs, spalvas skyręs Povilas, vienuolikos visiškai apako ir iš gimtojo Ilgižių kaimo Raseinių rajone persikėlė gyventi ir mokytis į Kauną – specializuotą mokyklą akliesiems ir silpnaregiams. Petras dar keleriems metams liko namuose. Kai būdamas 16 metų persikraustė paskui dvynį, pradėjo drauge su juo bėgioti.
„Brolis jau buvo pamėgęs bėgimą, bet jam stigo žmogaus, su kuriuo galėtų tai daryti, tad pasiūlė man ir taip pradėjome“, – pasakojo Petras.
Įkvėpė kambario draugas
Povilas – dvynių poros variklis. Jis – drąsesnis, veiklesnis, energingesnis ir nuolat galvoje brandinantis kokią nors naują idėją. Petras – ramesnis ir labiau linkęs laikytis nuošalyje.
Kol dar Raseinių rajone mokėsi pradinėje, Povilas net nesusimąstė, kad su savo negalia galėtų veikti ką nors daugiau, nes net mokytis buvo sudėtinga – nei pedagogai, nei jo paties tėvai neturėjo patirties, kaip elgtis su silpnaregiais ir net nenutuokė, kokių papildomų veiklų galėtų pasiūlyti regėjimą sparčiai prarandančiam sūnui.
Kaune Povilo pasaulis apsivertė. Jo bendramoksliai muzikavo ar sportavo. Sportininkas buvo ir kambario draugas Modestas Grauslys, kuris šokinėjo į tolį ir bėgo. Vakarais jis pasakodavo apie varžybas, kuriose dalyvavo, apie keliones į turnyrus užsienyje, apie minias sirgalių, kurie ateina palaikyti negalią turinčių sportininkų ir ploja jiems net tuomet, kai nesiseka.
Šie bičiulio pasakojimai įkvėpė Povilą ir taip jis pats pradėjo sportuoti, o vėliau prisidėti įkalbino ir brolį Petrą.
2015-aisiais dvynai Krapikai tapo Alfonso Buliuolio auklėtiniais. Ilgametis Lietuvos sporto universiteto lengvosios atletikos dėstytojas jau turėjo darbo patirties su regėjimo negalią turinčiais atletais, tad nedvejodamas ėmėsi globoti ir Petrą su Povilu.
„Broliai tada dar buvo paaugliai, bet jie nuo pat pradžių sąžiningai dirbo, labai norėjo sportuoti, tad ilgam likome drauge“, – sakė A. Buliuolis.
Galimybių nepavyksta atskleisti
Treneriui atrodė, kad broliai galėtų būti neblogi trumpesnio vidutinio nuotolio bėgikai, bet iš paralimpinių žaidynių programos 800 metrų bėgimo rungtis buvo išbraukta, todėl Petras ir Povilas pasuko kiek skirtingais keliais.
Greitesnis ir staigesnis Petras dabar bėga 400 metrų. Lėtesnis ir ištvermingesnis Povilas per varžybas renkasi vidutinį (1500 metrų) arba ilgą (5000 metrų) nuotolį.
„Petras nėra tikras sprinteris, bet kadangi vidurio neliko, stengiamės prisitaikyti prie trumpesnio nuotolio. O Povilas galėtų bėgti ir ilgesnius atstumus, bet susiduriame su didele problema, nes jis – visiškai aklas ir negali bėgti vienas“, – teigė A. Buliuolis.
Tam, kad galėtų dalyvauti varžybose, Povilui reikalingas vedlys. Žmogus, kuris bėgdamas šalia užtikrina, kad neregys bėgikas niekur neatsitrenktų ir neišklystų iš trasos, praneša apie varžovus, kurie vejasi ar kuriuos reikia lenkti.
Kaip sako treneris A. Buliuolis, vedlys – kone pusė neregio sportininko. Tas padėjėjas ne tik pats turi mėgti bėgimą, bet ir rasti laiko drauge treniruotis su neregiu, važiuoti su juo į varžybas, o, idealiu atveju, – ir būti šiek tiek greitesnis už paraatletą, kurį veda per varžybas.
Idealusis Povilo vedlys 1500 metrų turėtų bėgti per 4 min. ar bent jau 4 min. 15 sek.
„Tačiau jei žmogus bėga tokiam rezultatui, jis pats dalyvauja Lietuvos čempionate. Dėl šios priežasties – tinkamo vedlio neturėjimo – negalime iki galo atskleisti Povilo talento. Jo galimybės yra itin didelės, bet neišeina jų parodyti“, – tvirtino A. Buliuolis.
Petras negali vairuoti automobilio, bet gali bėgti savarankiškai. Tačiau ir jis per varžybas negali visiškai atsiskleisti, nes treniruojasi ne tik dėl savo rezultato, bet ir padeda broliui.
Vienos Petro treniruotės skirtos sprintui, kitos – drauge su broliu – padėti pasirengti varžyboms Povilui.
„Tos treniruotės skirtingos, bet brolis neturi pastovaus vedlio, tad, būna, kad vieną kartą daugiau sau dirbu, kitą kartą daugiau su broliu kaip vedlys. Lietuvoje labai sunku rasti žmogų, kuris galėtų Povilui nuolat padėti, nes rimtesni bėgikai sportuoja sau, o jei ir atsiranda tokių, kurie galėtų būti neblogi brolio vedliai, jie negali skirti laiko nuolatinėms treniruotėms, nes dar reikia ir iš ko nors gyventi.
Jei varžyboms Povilas dar susiranda laikiną vedlį, tai per treniruotes tenka kuriam nors mūsų aukotis. Kartais aš aukoju savo treniruotes dėl brolio, kartais brolis aukoja saviškes dėl manęs. Žiūrime, kuris rengiasi svarbesnėms varžyboms ir taip derinamės. Bet vis tiek nukenčiame arba vienas, ar kitas. Ne kartą per varžybas ir aš buvau brolio vedlys“, – pasakojo Petras.
Dėl vedlio neišvyko į varžybas
Savo vedlių Povilas jau nesuskaičiuoja. Nuo pat tada, kai pradėjo bėgioti, jis nuolat ieškojo savanorių, drauge bėgioti kalbino studentus, bet vieno nuolatinio taip ir nerado.
„Kai Petras persikraustė į Kauną, apskritai jau neturėjau jokio vedlio, tad įkalbėjau brolį bėgioti drauge. Petras visąlaik už mane buvo fiziškai pajėgesnis, nes nuo vaikystės, geriau matydamas, daugiau sportavo – krepšinį pažaisdavo, su kiemo draugais pajudėdavo. Fizinis pasirengimas jo geresnis, tad net po bendros treniruotės jis dar kartais lieka padirbėti dėl savęs. Aš toliau sportuoti galiu daugiausia tik dėl brolio geranoriškumo“, – sakė Povilas.
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių čempionatai dvyniams – vienos pagrindinių varžybų, tačiau per jas negali atskleisti tikrojo savo talento bėgti greitai, nes neturi visaverčių varžovų.
O išvykti į rimtesnes varžybas bent jau Povilui kartais sudėtinga vien dėl vedlio. Jis iki šiol su kartėliu prisimena išsprūdusią progą dalyvauti Europos čempionate, nes taip ir neparodė, kad yra vertas varžytis su pajėgiausiais senojo žemyno neregiais bėgikais.
„Vienais metais buvo atsivėrusi galimybė vykti į tarptautines varžybas ir įvykdyti Europos čempionato normatyvą, bet prieš pat išvyką į tas varžybas žmogus, kuris turėjo būti mano vedlys, dėl asmeninių priežasčių atsisakė dalyvauti. Savaime suprantama, neišvykau ir aš. Negalėjau bėgti, tad ir normatyvo neįvykdžiau, tad taip ir nežinau, ar man būtų pavykę.
Tokios situacijos – itin skaudžios, tad, pasitaiko, susimąstau, kam man to iš viso reikia“, – prisipažino Povilas.
Nuo to, kad negali savęs atskleisti per varžybas, priklauso daug daugiau nei vien tik nepasiektas rezultatas. Tai – ir finansinė parama, ir kitų žmonių požiūris, ir net pasitikėjimas savimi. Kai juodai ari visus metus ir nežinai, ar sulauksi atpildo dalyvaudamas varžybose, ar galėsi save patikrinti, ar turėsi galimybę atskleisti savo klaidas, jautiesi lyg balansuotum ant prarajos krašto. Ta būsena – tai amžinas gyvenimas nežinioje ir nuolat kamuojantis klausimas, ar verta toliau stengtis?
Treneriui A. Buliuoliui irgi apmaudu, kad talentingas auklėtinis taip priklausomas nuo kitų geranoriškumo. „Tai – vienas neregių sportininkų niuansų, kuriuos matančiam sportininkui apskritai sunku suprasti. Tu nori sportuoti, esi pajėgus varžytis tarptautinėse varžybose, bet negali, nes privalai turėti pagalbos iš šalies. O Lietuvoje apskritai nedaug žmonių, kurie galėtų bėgti tokiu greičiu kaip Povilas“, – aiškino treneris.
Padėjo ir buvęs olimpietis
Vedlys – ne tik Povilo akys per varžybas. Šiuo žmogumi aklinoje tamsoje gyvenantis bėgikas turi besąlygiškai pasitikėti. Neabejoti nė vienu jo žodžiu.
Tačiau ne visada ir ne viskas vyksta sklandžiai. Yra buvę, kad patirties neturintys asistentai laiku nepranešė apie kliūtį ir Povilas susižalojo. Gydantis žaizdas, sutriko ir visas treniruočių procesas.
„Pasitikėti asistentu turi taip smarkiai, kad atsipalaiduotum ne tik psichologiškai – net fiziškai, kad kūnas laisvai judėtų. Jei žmogumi nepasitiki, iškart susikaustai ir niekaip negali pasiekti rezultato, kuris šiaip yra įveikiamas. Tas rezultatas kenčia ir tuomet, kai į varžybas atvyksti su vedliu, su kuriuo nė karto nesitreniravai. Bet geriau taip nei iš viso nedalyvauti varžybose.
O tų vedlių buvo įvairių. Teko bėgti su 2016 m. Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių dalyviu Remigijumi Kančiu, su Lietuvos čempionais.
Sportuojame tame pat manieže, tad paklausiu, ar sutiktų su manimi dalyvauti tarptautinėse varžybose ir taip pelnyti karmos taškų. Atlygio negaliu jiems pasiūlyti, bet visiems, kurie sutiko padėti, geriausias atlygis buvo paprasčiausias „ačiū“ ir rezultatas, kurį pasiekdavome“, – teigė Povilas.
Triukšmingiausias sirgalius
Teoriškai neregio brolio vedliu per visas varžybas galėtų būti Petras. Tačiau kiekvienas sportininkas siekia pasitikrinti savo galimybių ribas ir nori savarankiškai įkopti į viršūnę.
„Petras turi savo rungtį ir savo varžybas. Jo, sprinterio, treniruočių specifika šiek tiek kitokia nei brolio. Sprinteriui svarbiausia sprogstamoji jėga ir greitis, o vidutinių ir ilgų nuotolių bėgikui reikia daugiau ištvermės. Treniruodamiesi savo rungčiai broliai bėgioja skirtingus ruožus, skirtingai dirba.
Tikimės, kad Povilui pagaliau rasime gerą vedlį, kad bėgikas pagaliau atsiskleistų. Turėjome vieną neblogą, bet jis išvyko į užsienį. Žadėjo grįžti, tad tikimės vėl įkalbinti drauge bėgioti“, – vylėsi A. Buliuolis.
Nuo to, ar treniruočių procesas pagaliau taps visavertis, labai priklauso ir brolių Krapikų galimybės pasiekti tai, ko abu seniai trokšta – prasimušti į paralimpines žaidynes. Gal – jau į 2024 m. Paryžiaus.
„Petrui, nors 400 metrų bėgimas ir nėra jam tinkamiausia rungtis, tikrai gali pasisekti. Povilo galimybės priklausys nuo to, ar turėsime vedlį“, – neslėpė A. Buliuolis.
Nors Povilas mėgsta kartoti, kad svajonės mėgsta tylą, viena savo svajone jis dalijasi garsiai. „Kiekvienas sportininkas svajoja apie svarbiausias varžybas, didžiausius titulus, rekordus. O aš svajoju pagaliau pasitikrinti, kiek realiai galiu iš savęs išspausti. Tada, tikiu, net nebereikės svajoti apie aukščiausio rango varžybas ar medalius. Tai ateis savaime“, – teigė Povilas.
Kiekvieną dieną, kad ir kaip sunku būtų, jis sau primena judėti pirmyn, kelti naujus tikslus ir jų siekti. Nenuleisti rankų, kad ir kaip beviltiškai kartais viskas atrodo. Gyvenime viskas įmanoma, tik reikia to labai norėti.
O kol kas, jei pats negali dalyvauti varžybose, Povilas būna triukšmingiausias Petro sirgalius. „Nors nieko nematau, šaukiu rėkiu ir stengiuosi palaikyti bėgantį brolį. Ir jaudinuosi daug labiau nei pats bėgdamas“, – šyptelėjo dvynių poros emocinis lyderis.
Nuolat ką nors veikia
Nei gyvenime, nei bėgimo takelyje regėjimo negalia dvyniams Petrui ir Povilui niekada nebuvo trukdis.
Kolpingo kolegijoje baigęs socialinio darbo studijas Petras Kauno savivaldybėje įsidarbino asmeniniu asistentu ir dabar padeda žmonėms, kurie, kaip ir brolis, apskritai nemato: palydi juos į įstaigas, padeda apsipirkti.
O Povilas taip įsisuko į įvairių veiklų verpetą, kad neturi nė sekundės atokvėpio.
Jis vis dar mokosi Vytauto Didžiojo universiteto taikomosios sociologijos magistrantūroje, baigė masažuotojo kursus ir dirba masažuotoju – iš šios profesijos net susitaupė pakankamai, kad įsigytų būstą Kaune.
Jis – ir vienas pojūčių turizmo „NeRegĖjimo galia“ gidų, kai gerai matantis žmogus, padedamas neregio, bando įlysti į šio kailį ir, vaikščiodamas po Kauną su šviesą blokuojančiais akiniais, suprasti, ką reiškia gyvenimas aklinoje tamsoje.
Povilas – vienas tų žmonių, kurie stengiasi prisidėti ir prie neregiams aktualių įstatymų rengimo. Pavyzdžiui, siekiant įteisinti šunis vedlius.
Neseniai Povilas atrado naują aistrą – aklųjų lauko tenisą, o tuomet, kai nesportuoja, nesimoko ir nedirba gidu ar masažuotoju, leidžiasi į žygius su bendraminčiais iš Camino Lituano. Nors bičiuliai juokiasi, kad ir bėgiodamas atiduoda daug jėgų, šiuos žygius pėsčiomis Povilas vadina ne papildomu fiziniu krūviu, o malonumu. Vaikščiodamas jis pajaučia visus metų laikus, uosto kvapus ir mėgaujasi būdamas gamtoje.
„Taip, kartais pavargstu visko tiek daug darydamas. Kartais mažiau pamiegu, kad viską spėčiau. Sakau, kad jei paroje būtų 48 valandos, tada man užtektų, bet draugai juokauja, kad ir tuomet rasčiau papildomų veiklų. Bet žinau viena: mano gyvenimas niekada nebūna monotoniškas. Juolab aš neturiu laiko pasiduoti pesimizmui“, – patikino Povilas.
Nors bėgimo trasose buvo išties sunkių momentų, buvo akimirkų, kai alinantį darbą dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, atrodė, nusinešė vėjas, broliai Krapikai iš Raseinių rajono toliau atkakliai bėgo pirmyn, o visiems šalia nuolat įrodinėjo, kad regėjimo negalia nėra kliūtis siekti svajonių.
Treneris A. Buliuolis žavisi ne tik auklėtinių dvynių ryžtu ir darbštumu per treniruotes, bet ir jų žingeidumu gyvenime: „Man niekada su jais nebūna nuobodu. Įdomu ne tik dirbti kaip su sportininkais, bet ir bendrauti kaip su žmonėmis.“