Rimantas Plungė (77 m.) iš Kauno yra išradėjęs ne tik inžineriniame darbe. Pats 8 kartus buvęs rutulio stūmimo Lietuvos čempionu, jau daug metų sėkmingai treniruoja lengvaatlečius. Į olimpines aukštumas padėjęs įkopti Vaclovui Kidykui (1988-2000), Austrai Skujytei (2012 m.), Mindaugui Biliui (2016 m.), dabar R. Plungė treniruoja vežimėlyje sportuojantį rutulio stūmiką Ramūną Verbavičių, Tokijo paralimpinėms žaidynėms parengė neregę disko metikę Oksaną Dobrovolskają, kuri neseniai išrinkta geriausia metų paralimpiete. Pasak jo, darbas su sportininkais, turinčiais negalią, atskleidžia kūrybiškumą, o taip pat parodo, kur iš tikrųjų slypi žmogaus galios.
Vilma Venckutonytė
Kas jus įkvepia dirbti su sportininkais, turinčiais negalią?
Pirmas mano susitikimas su neįgaliųjų sportu sukrėtė, nors turėjau daug patirties ir gerai išmaniau sportą. Tai įvyko Londono paralimpinėse žaidynėse, kur pamačiau visai kitokią sporto prasmę. Kai žmogus, atrodytų, yra tiek nuskriaustas, kad jau nieko nebegali, pasirodo, gali labai daug.
Ten įsitikinau, kad žmogaus galybė yra ne kūne. Žmogus gali turėti silpną kūną, su trūkumais, judėjimo ar regėjimo negalia, ir būti be galo stiprus.
Mūsų visuomenėje įprasta skųstis dėl blogo oro ar sureikšminti savo fizinius trūkumus, bet dirbdamas su neįgaliais sportininkai matau žmones, kuriuos likimas iš tikrųjų nuskriaudė, o jie vis tiek nemano skųstis. „Vakar jau buvo“ – sako jie ir eina į priekį.
Pavyzdžiui, mano globotinis Ramūnas Verbavičius, negalintis vaikščioti rutulio sūmikas, kuris kadaise sportuodamas padarė klaidą ir susižalojo, bet dabar jis žiūri į priekį. Tai yra be galo pamokančios aplinkybės – žmonės turėtų mažiau skųstis!
Man visiškai nepažįstamas tamsos pasaulis. Kai pradėjau dirbti su disko metike Oksana Dobrovolskaja, kuri tik dieną šį tą mato, aš neįsivaizdavau, kaip galima gyventi nematant. O mano sutikti žmonės su regėjimo negalia yra kupini energijos, planų, projektų. Kelionėse daug bendravau su golbolo (aklųjų riedulio) komandos žaidėjais – jie demonstruoja visiems, kad regėjimo negalią galima laikyti smulkmena, kad gyvenime yra svarbesnių dalykų ir visus sunkumus galima įveikti.
Svarbu, kad žmonės, kurie jaučiasi kažkuo nepatenkinti ar nelaimingi, matytų tokius pavyzdžius.
Lengvaatletė Ramunė Adomaitienė yra pasakiusi, kad sporto tikslas – padėti išauginti žmogų. Kokių savybių, jūsų akimis, sportas padeda išsiugdyti?
Vis girdžiu pavydžią visuomenės nuomonę „ką čia tie profesionalai, kiek jie pinigų gauna“. Bet juk tie profesionalai, kurie uždirba pinigus ir maudosi šlovės spinduliuose, įkvepia vaikus ir suteikia vilties.
Antras svarbus dalykas: jeigu pradedantysis sportininkas į aukštį peršoka 1 metrą, tai tam, kad peršoktų 2 metrus, jis turi tapti visai kitokiu žmogumi – brandesniu, sąmoningesniu, atsakingesniu ir kitaip vertingesniu žmogumi.
Net jeigu jis nepasieks išskirtinio sportinio rezultato, jis jau bus tapęs stipresniu, vertingesniu žmogumi. Čia slypi didžioji sporto prasmė. Sporto dėka žmogus tikrai keičiasi – išmoksta daug iš savęs pareikalauti. Aišku, svarbus ir sveikatos komponentas – sportuojančio žmogaus kūnas sveikesnis ir tiesesnis, tačiau daug didesnį poveikį daro tai, kad sportuojantis žmogus išmoksta savidisciplinos ir tikslo siekimo.
Čia jūs visai apverčiate požiūrį, kad sporto prasmė matuojama ne metrais, taškais ar sekundėmis?..
Kad sportininkas pasiektų tuos metrus, taškus ar sekundes, jis turi išsiugdyti daugybę savybių. Pirmiausia – patikėti savo geresne ateitimi. Tai yra dalis mano, kaip trenerio, misijos – įpūsti sportininkui tikėjimą savo geresne ateitimi. Mano paties sportinėje karjeroje šito trūko, aplinka nebuvo skatinanti. Į mane labiau žiūrėjo kaip į duodantį taškų komandos įskaitai ir tik atsidūręs pirmame pasaulio dešimtuke supratau, kaip mano kelyje trūko to tikėjimo mano geresne ateitimi ir didesniais nei vidutiniai gabumais. Tai būtų padėję man pakilti į dar aukštesnį lygį.
Tas tikėjimas savo geresne ateitimi suformuoja požiūrį į save patį ir padeda pasiekti rezultatų, kurie atrodė neįtikėtini.
Daug žmonių prisipažįsta tingintys sportuoti. Ką daryti su tuo tingėjimu?..
Sportuojant svarbus emocinis komponentas. Jeigu niekam neįdomu, ką tu čia darai, tai dažnas truputį pasportuoja ir viskas. O jeigu žino, kad kažkas ateis žiūrėti, – tai jau visai kitaip įkvepia.
Visa ko pagrindas yra mokykla, čia sportuoti pamėgę vaikai ir tapę suaugusiais sportuos. Kad ir tarpklasinės varžybos – trečdalis klasės žaidžia, trečdalis ateina pažiūrėti ir tai labai motyvuoja sportuoti. Deja, tokių, atrodytų, paprastų priemonių prasmės dabartinėje ugdymo sistemoje sprendimus priimantys žmonės nebesupranta.
Dauguma žmonių gal netaps sportininkais, bet pradėję sportuoti tikrai pradės mažiau skųstis, daugiau tikėti savo siekiais. Dar svabu gera nuotaika, vengti priešiškumų, neigiamų emocijų, pozityviai žiūrėti į gyvenimą, į savo darbus.
Kaip jūs mokote sportininkus užsibrėžti ir siekti tikslų?
Mokymas yra toks, kad mes dažnai apie tai kalbamės. Svarbiausia: kalbame ne apie medalius arba vietas, o apie tai, kad sportininkas kiekvieną dieną turi tapti vertingesnis, geresnis, išmokti daugiau iš savęs išsireikalauti. Tada jis ateis į varžybas ir, jeigu išspaus iš savęs maksimumą, bus gerai, gal nieks jo ir neaplenks. O jeigu atsiras stipresnis, beliks jį pasveikti.
Svarbiausia yra tas nuolatinis savo paties maksimalaus rezultato siekimas. Ne lygintis su pasauliu, bet su savimi – padaryk, ką gali geriausio. Tai ugdo asmenybę.
Ką pastebite – kokie jūsų žodžiai labiausiai suskamba sportininkams ir kuria pokytį?
Treniruotėje mes dažnai imituojame. Pavyzdžiui, Ramūnas Verbavičius stumdo rutulį, iki treniruotės pabaigos liko du stūmimai ir jie turi būti geriausi. Sakau „tu stengeisi, bet dabar turi duoti savo kūnui įsakymą, kad jis padarytų geriausia, ką šią akimirką gali“. Tokios smulkmenos veikia.
Jūs esate net 8 kartus tapęs rutulio stūmimo Lietuvos čempionu. Kai peržvelgiate savo patirtį, ką išsinešate vertingiausio?
Tuo metu būdavau susitelkęs į artimiausią veiksmą, varžybas. Bet kai apibendrinu profesionalaus sportavimo laikotarpį, būtent jis padėjo susiformuoti mano asmenybės bruožams, kurie tapo reikšmingi ir kituose darbuose. Daug metų dirbau inžinerinį darbą, kur pavyko užpatentuoti keletą išradimų. Visa tai – susiję, nes sportuodamas žmogus labai daug ko išmoksta, tame tarpe ir tikslo siekimo.
Dėl paties sporto – laikas bėga, bet mintimis kartais tebegrįžtu į tam tikras klaidas, kadangi aukštų rezultatų siekimas sukelia ypatingai stiprias emocijas ir jos neatslūgsta lengvai, išlieka dešimtmečiams.
Kokias dar asmenines savybes ugdo sportavimas?
Kartą vieno gerbiamo trenerio paklausė – kokių savybių lengvaatlečiui labiausiai reikia: greičio, šoklumo, ištvermės ar jėgos? Jis atsakė, kad labiausiai reikia kantrybės. Kantrybė reiškia ir atkaklumą – tikslo siekimui reikia paskirti laiko, energijos, metų.
Pavyzdžiui, su Mindaugu Biliumi mes dirbome 6 metus: pirmus, antrus metus rezultatas buvo panašus, trečius metus – 5 cm daugiau. Kantrus darbas ir vilties nepraradimas lėmė, kad 2016 metais rezultatas jau pagerėjo 1,5 metro ir jis iškovojo disko metimo ir rutulio stūmimo medalius paralimpinėse žaidynėse. Šis pasiekimas buvo išlauktas, iškentėtas.
Nesėkmių visada būna daug daugiau negu sėkmių. Todėl tikėti šviesia ateitimi ir toliau stengtis yra be galo svarbi savybė.
Kaip išbūti, kai sportininkui užeina sunkusis periodas, kai norisi viską mesti, pasiduoti?
Svarbiausia – būti kartu emociškai. Mažuose dalykuose. Pavyzdžiui, mano auklėtinis mėto diską arba kūjį, numetęs eina jo parsinešti ir aš einu kartu su juo. Tas bendrumo jausmas palieka pėdsaką, eidami persimetame vienu kitu žodžiu. Tai sukuria stabilesnį emocinį foną, sustiprina tikėjimą savimi, tarpusavio pasitikėjimą. Jeigu treneris žiūri abejingai ir nepergyvena kartu su sportininku, jam greitai gali praeiti noras stengtis.
Kaip manote, kas sporte labiausiai formuoja psichologinį tvirtumą?
Psichologinis tvirtumas yra be galo svarbu. Jis formuojasi stabiliai skatinant ir puoselėjant tikėjimą ateitimi, tikėjimą tuo, ką darai, kad darai būtent tai, ką reikia. Per tai žmogus ir tampa psichologiškai stipresniu.
Sportas ir skirtas tam, kad žmogus kiekvieną dieną kažkuriuo aspektu taptų stipresniu. Kalbu ne tik apie raumenų treniravimą, bet apie žmogų, kiekvieną dieną galintį daugiau, nors ir mikroskopiškai.
P.S. R. Plungė yra užpatentavęs net tris inžinerinius išradimus. Pirma, dirbdamas dirbtinio pluošto gamykloje patobulino konvejerį, po cechus išvežiojantį pagamintų siūlų rites: pakeitė konvejerio konstrukciją taip, kad jis dirbtų nesustodamas. Antra, kartu su sūnumi Aidu sukūrė analogų neturintį įrenginį, kuris iš atitarnavusių liuminescencinių lempų saugiai pašalina gyvsidabrio garus. Trečia, R. Plungė kartu su anūku Kasparu užpatentavo paprastą ir nebrangiai pagaminamą įrenginį, kuris iš lietaus nuotekų pašalina ten patekusius naftos produktus.
Šis straipsnis yra straipsnių ciklo „Neįgaliųjų sportininkų valia, tikslo siekimas ir psichologinis tvirtumas – įkvėpimas mums visiems!“ dalis. Straipsnių ciklas bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
