Lengvosios atletikos treneris Jonas Baltrušaitis jau eilę metų dirba ne tik su sveikais, bet ir su negalią turinčiais sportininkais. Prieš 30-metį užauginęs olimpinį prizininką Algirdą Tatulį, dabar jis džiaugiasi kito paralimpiečio Donato Dundzio pergalėmis.
D. Dundzys ir J. Baltrušaitis (Dano Sodaičio/LPAK nuotr.)
Vilma Vaičiūnienė
Daugiau kaip 30 metų padeda sportininkams su negalia
Alytuje dirbantis J. Baltrušaitis su žmonėmis, turinčiais negalią, darbuojasi nuo 1987 metų. Tuomet jo pagalbos paprašė A. Tatulis, paralimpietis, vėliau tapęs Atėnų paralimpinių žaidynių prizininku, pasaulio bei Europos čempionu.
„Algirdas atėjo pas mane, nes norėjo išmokti mėtyti diską ir stumdyti rutulį. Diskas jam patiko labiau ir orientavomės į šią rungtį. Taip kartu pradėjome ruoštis svarbiausioms varžyboms. Nuo to laiko ir prasidėjo mano draugystė su paralimpiečiais“, – prisiminė J. Baltrušaitis.
Lietuvos kūno kultūros institutą (dabar – Lietuvos sporto universitetas, LSU) baigęs J. Baltrušaitis trenerio karjerą pradėjo 1981 metais. Jis prisipažino, kad darbas su neįgaliaisiais buvo šioks toks iššūkis, nes jis gerokai skiriasi nuo to, kuris vyksta su sveikais žmonėmis.
„Jeigu sportininkas turi negalią, darbo specifika yra visai kita specifika: reikia atkreipti dėmesį į žmogaus fiziologiją ir gebėjimus, jo būseną. A. Tatulio koja buvo amputuota, todėl jam negalėjai pritaikyti bendros metimų technikos. Reikėjo ieškoti kitos – konkrečiai jam tinkamos – metimo technikos“, – aiškino J. Baltrušaitis.
Sąlygos – ir gerėjančios, ir nelabai
Dabartinis J. Baltrušaičio pasididžiavimas – D. Dundzys. Jis taip pat mėto diską ir stumdo rutulį, Tokijo paralimpinėse žaidynėse atitinkamai užėmė šeštąją ir septintąją vietas. J. Baltrušaitis prisipažįsta, kad sąlygos dabar visai kitokios nei prieš 30 metų.
„Žinoma, kad seniau būdavo daug sunkiau. Neturėjome jokių sąlygų, stovyklų, tarptautinių varžybų. O jei jos vykdavo, tai važiuoti tekdavo savo lėšomis. Šiuo metu sąlygos kitokios. Prieš Tokijo paralimpines žaidynes buvome išvykę į stovyklą Turkijoje, dalyvavome „Grand Prix“ varžybose Dubajuje ir kitur“, – teigė J. Baltrušaitis.
Tiesa, lengvosios atletikos specialistas sutinka, kad pačiame Alytuje sąlygos nėra pačios geriausios, nes šiame mieste trūksta lengvosios atletikos maniežo.
„Dėl to mano darbo sąlygos su D. Dundziu nedaug ir tepasikeitė nuo senų laikų. Turime sporto salę gimnazijoje, kur dirbu mokytoju. Prisitaikėme salę darbui su metikais bei neįgaliaisiais. Turime tą pačią treniruoklių salę, kaip ir prieš 30 metų. Visgi bendrąja prasme visos Lietuvos mastu sąlygos tikrai pagerėjusios“, – pasakojo treneris.
Lyginti darbą su A. Tatuliu ir D. Dundziu sudėtinga, nes skiriasi jų neįgalumai.
„A. Tatulis buvo su amputuota koja, o D. Dudzys serga cerebriniu paralyžiumi. Tai visai skirtingi žmonės. Jų sportavimo specifika labai skiriasi. Technika irgi skiriasi. Žinoma, kai palygini sąlygas visame pasaulyje, tai matai, jog per 30 metų neįgaliųjų sportas neįtikėtinai pažengė į priekį. Turtingos šalys turi praktiškai tas pačias priemones, kokias naudoja ir sveikieji – nuo masažuotojų iki ledo baseinų atsigavimui. Mes to neturime, bet džiaugiamės, jog šalia yra gydytojas ir kineziterapeutas“, – sakė J. Baltrušaitis.
D. Dundzio sėkmės paslaptis – atsidavimas ir žmogiškumas
Prieš kelioliką metų J. Baltrušaitis dirbo su sveikaisiais sportininkais šalia Dailidės ežerėlio. Netoliese atvyko D. Dundzys su neįgaliųjų klubo „Alytupis“ prezidentu Rolandu Baranausku. Pastarasis mokė Donatą mėtyti kuokelę. J. Baltrušaitis priėjo prie jų ir davė keletą patarimų, pataisė metimų techniką. Tuo metu nebuvo net minties apie galimybę iš D. Dundzio išugdyti olimpietį.
„Išvykdamas pusiau juokais pasiūliau Donatui, kad jei užaugęs norės rimčiau pasportuoti, galės atvykti pas mane ir sportuoti su visais kitais mano auklėtiniais. Praėjo keletą metų ir jis atvyko su mama bei priminė, kad turėjo kvietimą ir dabar nori lankyti treniruotes. Taip ir prasidėjo mūsų bendras darbas“, – prisiminė J. Baltrušaitis.
Tada ir prasidėjo D. Dundzio kelias į sportines aukštumas. Jis jau yra tapęs pasaulio IWAS žaidynių jaunimo čempionu, Europos neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionato prizininku.
„Donatas, kai pradėjo pas mane sportuoti, tai nuo to laiko taip ir nepraleido nei vienos treniruotės. Jis iškart tapo pavyzdžiu sveikiems sportininkams. Nors D. Dundzys turi negalią, o važiuoti jam reikėdavo gana toli, jam netrukdydavo nei oras, nei kitos priežastys. Jis niekada nesiskųsdavo, nevėluodavo ir kitus užvesdavo savo ryžtu, azartu bei užsispyrimu. Į kiekvieną treniruotę jis ateina su nuotaika“, – pabrėžė J. Baltrušaitis.
D. Dundzio ryžtas, atkaklumas ir valia leidžia tikėtis šviesios ateities ne tik sportinėje karjeroje. Tuo tarpu J. Baltrušaitis pabrėžia, kad savo auklėtiniams labiausiai linki išlikti žmonėmis.
„Man svarbiausias yra žmogiškumas. Kada ir kokius laimėjimus žmonės pasiekia, jie neturi būti išpuikę, Sportininkai turi likti paprastais žmonėmis, iš didžiosios raidės“, – pokalbį užbaigė J. Baltrušaitis.
Šis straipsnis yra straipsnių ciklo „Neįgaliųjų sportininkų valia, tikslo siekimas ir psichologinis tvirtumas – įkvėpimas mums visiems!“ dalis. Straipsnių ciklas bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
