Jaudulys prieš varžybas gali užauginti sparnus, bet gali ir skaudžiai pakišti koją. Paralimpinių žaidynių debiutantams lengvaatlečiams Oksanai Dobrovolskajai, Donatui Dundziui ir Andriui Skujai nutiko blogesnis variantas, tad ir rezultatai ne tokie, kokių norėtųsi patiems sportininkams. Tačiau svarbiausiose varžybose debiutavę lengvaatlečiai jau rengiasi naujoms paralimpinėms žaidynėms, tvirtai tikėdami, kad Tokijuje išmoktos pamokos aukštumų padės siekti Paryžiuje.
Būrys Lietuvos sportininkų nekantriai trypčiojo Tokijo paralimpinio stadiono prieigose, laukdami savo eilės pasirodyti žaidynių atidarymo ceremonijoje. Laukimas prailgo. Kelias valandas lietuviai stebėjo, kaip į stadioną žengia varžovų komandos, o Lietuvos rinktinė, pagal japonų alfabetą, take pasirodė viena paskutinių.
Šalies trispalvę stipriai spaudė komandos kapitonas A. Skuja, o šalia jo koja kojon per atidarymo ceremoniją žingsniavo O. Dobrovolskaja – vienintelė moteris Lietuvos paralimpinėje rinktinėje.
„Nerealus jausmas. Nešti savo šalies vėliavą yra fantastiška“, – po ceremonijos žodžius sunkiai rinko 29 metų A. Skuja. Jam buvo nelengva balsu išreikšti tai, kas kirbėjo giliai viduje, – pasididžiavimą savo šalimi ir savo komanda, kuri, nors ir negausi, atvyko į Tokiją ginti Lietuvos garbės. Šalies paralimpinei rinktinei atstovavo 11 sportininkų.
„Atidarymo ceremonija transliuojama visame pasaulyje, o man suteikta garbė nešti trispalvę. Žinoma, kad jaučiau spaudimą nenuvilti žmonių, kurie manimi pasitikėjo“, – po žaidynių, jau nuslūgus jauduliui ir susidėliojus mintims, pasakojo A. Skuja.
Jo partnerė 25-erių O. Dobrovolskaja žengdama stadiono taku irgi jaudinosi. Tas jaudulys buvo džiaugsmingas, lyg drugeliai pilve skrajotų. „Labai didžiavausi, kad gavome galimybę atvykti į Tokiją ir atstovauti savo šaliai“, – pasakojo lengvaatletė.
Tačiau stadione skambėjusi muzika greitai nutilo, pakili būsena nuslūgo ir paralimpiečių pečius užgulė atsakomybė, žaidynių debiutantams įvariusi sunkiai pakeliamo streso.
„Jaudinausi iki ašarų“, – prisipažino O. Dobrovolskaja. D. Dundziui jaudulys prieš varžybas virto nervais dėl slystančio rutulio, o A. Skujai širdį dilgčiojo nerimas.
Prieš varžybas stengiasi nesusitikti
Gruodžio mėnesį atlapaširdis dzūkas D. Dundzys švęs 30-mečio jubiliejų. Jam nereikia brangių dovanų, lengvaatletis geriausią dovaną norėjo pasidovanoti pats: Tokijo žaidynių debiutantas vylėsi, kad ne tik pasieks asmeninį rekordą, bet ir rutulį svies taip, kaip per varžybas dar nėra sviedęs. Tikėjo, kad rutulys gali skrieti už 14 metrų ribos, mat per treniruotes ten ne kartą buvo atsidūręs.
D. Dundzys pirmasis iš Lietuvos lengvaatlečių pasirodė Tokijo paralimpiniame stadione. F37 (koordinacijos sutrikimai) klasės rutulio stūmimo varžybose dalyvavęs alytiškis stengėsi iš visų jėgų, tačiau kad ir kad ir kaip įtikinėjo save nusiraminti, smegenys neklausė.
„Dar prieš varžybas jaučiau, kad Donatui kažkas ne taip. Ir jam, ir man tai buvo pirmos tokios svarbios varžybos, tad jaudinomės abu. Abu neturėjome patirties, kaip su tuo susidoroti. Stadionas milžiniškas, žiūrovų nėra, slegia atsakomybė“, – pasakojo 12 metų su lengvaatlečiu dirbantis treneris Jonas Baltrušaitis.
Motina ir tėvu auklėtiniui dažnai tampantis treneris puikiai pažįsta Donatą ir žino, kad prieš varžybas geriau prie jo nelįsti. Ir šiukštu nekalbėti apie sportą: kartą lengvaatletis J. Baltrušaičiui prasitarė, kad artėjant varžyboms mintis nori susidėlioti tylomis, o ne dar ir dar garsiai prisiminti, ką ir kaip turėtų daryti.
„Prieš varžybas stengiuosi prie Donato nelįsti su patarimais apie techniką ar kitus dalykus, nes jei tik pasakai žodį, jis iškart karščiuojasi. Galima sakyti, net atskirai vaikštome ir stengiamės nesusitikti, o jei susitinkame, pajuokaujame, bet apie būsimus pasirodymus nesikalbame“, – sakė J. Baltrušaitis.
Jaudulys neleido užmigti
Rutulio stūmimą D. Dundzys laiko pagrindine savo rungtimi. Lengvaatletis dar dalyvavo disko metimo varžybose, ten pasiekė geriausią sezono rezultatą (44 m 98 cm) ir užėmė septintą vietą. Toks rezultatas atletui tinka, bet Donatas jo nesureikšmina.
O stumdamas rutulį jis tikėjosi daugiau, nei pasiekė. Daug daugiau. Jau pradžia buvo nekokia, mat Tokijuje, skirtingai nei per kitas svarbias varžybas, paralimpietis negalėjo rinktis: visi rutuliai buvo nauji ir vienodi.
Įprastai stūmikai galėdavo patys nuspręsti, nori naujo ar aptrinto rutulio, net šio skersmenį prisitaikyti prie rankos. Tokijuje jie tokios galimybės neturėjo. Talko – specialių miltelių, kuriais trinama ranka, kad rutulys nebūtų toks slidus, – nemėgstantis D. Dundzys pabandė kartą kitą, bet rutulys vis slydo.
„Kai antras stūmimas išėjo nekoks, nes rutulys išslydo, pradėjau nervintis. Ir tada jau visai nesisekė“, – prisipažino D. Dundzys. Treneris įtikino auklėtinį pasitrinti rankas talku, kad rutulys taip neslystų, rezultatas tapo geresnis, bet alytiškis vis tiek nebuvo patenkintas.
„Tikinau save, kad viskas bus gerai, kad čia tik eilinės varžybos, bet tas mažai padėjo“, – neslėpė lengvaatletis.
Geriausiu, ketvirtuoju, bandymu D. Dundzys rutulį nustūmė 13 m 86 cm, 6-iais centimetrais pagerindamas asmeninį rekordą, ir užėmė 6-ą vietą. Daugelis sveikino žaidynių debiutantą, bet šis buvo nelaimingas.
„Tikėjausi, kad bus geriau, – nusivylęs kalbėjo Donatas, – per treniruotes stumdavau ir 14 m 40 cm ar 14 m 50 cm. Kartą nustūmiau net 14 m 60 cm, o čia tik 13 m 86 cm.“
Po varžybų jis jautėsi išsunktas ir emociškai, ir fiziškai, nes išvakarėse miegojo gal tik tris valandas – ramybės nedavė įkyrios mintys. Tad palikęs rutulio stūmimo sektorių lengvaatletis ieškojo būdų nusiraminti ir susidėlioti mintis.
„Norėjau pabūti vienas ir apgalvoti, ką blogai dariau“, – patikino.
Auklėtinį kaip nuluptą pažįstantis treneris J. Baltrušaitis leido šiam atvėsti, o paskui pagyrė, kad debiutinėse žaidynėse pasiekė asmeninį rekordą.
„Ne visiems tai pavyksta. Nors Donatas save baudė ir labai išgyveno dėl rezultato, mes visi tuo rezultatu patenkinti.
Kiekvienas sportininkas nori daugiau, jis pats jautė, kad gali geriau, nes per paskutines treniruotes rodė gerus rezultatus. Bet psichologinė būsena, jaudulys stebint varžovus, galų gale nauji rutuliai padarė savo. Šiuo atveju už rezultatą, matyt, svarbesnė įgyta patirtis ir tai, kad Donatas pagaliau išmoksta dalyvauti tokio lygio varžybose“, – įsitikinęs J. Baltrušaitis.
Širdį spaudė nepaaiškinamas nerimas
Lietuvos paralimpinės rinktinės kapitonas A. Skuja žengdamas į ieties metimo sektorių jaudinosi, bet tikėjo, kad prasidėjus varžyboms nusiramins ir padarys viską, ką moka geriausiai.
Tačiau F46 (viršutinių galūnių negalia) klasėje varžęsis metikas atliko tik tris bandymus ir buvo priverstas traukti atgal į drabužinę. Pirmuoju bandymu A. Skuja ietį nuskraidino 45 m 9 cm, ir tai buvo geriausias jo metimas. Tiek neužteko, kad lietuvis patektų į finalą, tad galutinėje įskaitoje jis užėmė 9-ą vietą.
„Dilgtelėjo širdį, kad reikia taip greitai palikti paralimpinį stadioną, – prisipažino Andrius. – Žinojau, kad nesu šios rungties favoritas, bet vis tiek apmaudu. Atrodo, nesinervinau, nebuvau pavargęs, tačiau jaučiausi lyg nesavas. Niekaip neišėjo susidraugauti su technika: mesdamas įdedi daug jėgos, bet nemąstai blaiviai ir negali normaliai susidėlioti minčių.“
Juodą darbą padarė ne tik nervai, bet ir 6 valandų laiko skirtumas tarp Vilniaus ir Tokijo. Kai Japonijos sostinėje jau vakarėja, Lietuvoje dar rytas. Tad naktį lengvaatlečiui miego nesinorėjo, o dieną jautėsi apsiblausęs.
„Prisidėjo ir karštis, nes juntamoji temperatūra buvo per 40 laipsnių. Baisu net pusvalandžiui užsnūsti pokaičio, nes paskui naktį visai nesudėsi bluosto“, – pasakojo A. Skuja.
Po poros dienų žengdamas į rutulio stūmimo sektorių Lietuvos rinktinės kapitonas jautėsi jau geriau prisitaikęs prie laiko skirtumo, bet širdį lyg peiliu vėrė nerimas. Po pramankštos rutulio stūmikai turėjo palikti sektorių, o kai buvo pristatyti, grįžo į sektorių, kur paskui A. Skują atsekė ir tas nepaaiškinamas nerimas.
„Nesuprantu, kodėl, bet prieš rutulio stūmimą – antrą savo rungtį Tokijuje – jaudinausi daug labiau“, – stebėjosi A. Skuja.
Jau pirmuoju bandymu lengvaatletis rutulį nustūmė 14 m 76 cm ir tai buvo geriausia, ką sugebėjo parodyti paralimpiniame stadione. Lietuvis šioje rungtyje buvo septintas.
Iki asmeninio rekordo – 15 m 1 cm – pritrūko keliolikos centimetrų.
„Dėl to šiek tiek apmaudu, bet vis tiek pasirodžiau neblogai“, – įsitikinęs A. Skuja.
Jausmai neklausė proto
O. Dobrovolskajai sunku logiškai paaiškinti tai, kas dėjosi jos galvoje žengiant į paralimpinį disko metimo sektorių. Jaudulys buvo toks, kad upeliais tekėjo ašaros, o vienu metu lengvaatletei atrodė, kad tuoj nualps.
„Man sukosi galva, pykino, atrodė, kad po truputį prarandu sąmonę. Tokių stiprių jausmų dar nesu patyrusi“, – prisipažino disko metikė.
Nors puikiai išsimiegojo – dėl miego sunkumų Oksana niekada neturėjo, – ankstyvas varžybų laikas, matyt, irgi darė savo. Pakirdusi auštant, lengvaatletė atliko privalomąją COVID-19 patikros procedūrą, papusryčiavo ir iškeliavo į stadioną.
„Nesu pratusi taip anksti keltis, matyt, tai irgi pridėjo streso“, – svarstė O. Dobrovolskaja.
Prieš varžybas ji visada jaudinasi. Sportininkui jaudintis yra normalu, įsitikinusi Oksana, nes tada išsiskiria adrenalinas, o tinkamai jį panaudojant galima siekti aukštesnio rezultato.
25-erių O. Dobrovolskaja varžybose dalyvauja vos dvejus metus, tad su jauduliu dar neišmoko tvarkytis tinkamai, nors atrodė, jau pramoko jį apmalšinti.
„Tikėjausi, kad paralimpinėse žaidynėse nebus taip, kaip būdavo pačioje pradžioje, juk iki jų dalyvavau apie 10 varžybų. Tačiau Tokijuje paaiškėjo, kad nesu pasirengusi tokiai atsakomybei. Jaudulys buvo milžiniškas“, – teigė disko metikė.
O. Dobrovolskają suglumino dar pramankšta. Ji buvo tokia prasta, kad Oksana pravirko, ėmė savimi nepasitikėti. Atrodė, rankos pačios svyra, neįstengdamos net sugriebti disko. Nors tvardėsi iš paskutiniųjų, lengvaatletė jautėsi silpna ir pažeidžiama.
F11 klasės (regėjimo negalia) disko metimo varžybose O. Dobrovolskaja vis dėlto pateko į finalą ir užėmė 8-ą vietą. Geriausiu, antruoju, bandymu lengvaatletė iš Lietuvos diską numetė 29 m 50 cm.
„Tikėjausi geresnio rezultato. Ne tik aš – ir treneris, ir visi kiti tikėjosi, kad pasirodysiu geriau. Mano rezultatai per treniruotes, per kitas varžybas rodė, kad turiu būti daug aukščiau. Bet pasirodžiau taip, kaip pasirodžiau, džiaugiuosi įgyta patirtimi“, – sakė Oksana.
Likus porai mėnesių iki žaidynių Lietuvos aklųjų ir silpnaregių čempionate Birštone O. Dobrovolskaja pasiekė asmeninį, taip pat šalies aklųjų ir silpnaregių rekordą – diską nusviedė 34 m 4 cm.
„Tokijuje bandžiau slopinti jaudulį. Kalbėjausi su savimi, dariau autogenines treniruotes, stengiausi likti optimistė, nes aiškiai suvokiau, kad jaudulys kiša koją. Deja, jausmai neklausė proto“, – prisipažino O. Dobrovolskaja.
Komanda tvirta it kumštis
Tokijo žaidynės nebuvo įprastos varžybos ne tik dėl milžiniškos jų reikšmės. Jos buvo kitokios ir dėl pasaulį sukausčiusios mirtino koronaviruso pandemijos bei jos ribojimų. Įpratę prie triukšmo, Tokijuje atletai buvo priversti varžytis tyloje, nes į stadionus ir arenas nebuvo leidžiami žiūrovai.
Sportininkai gyveno vadinamajame burbule, iš kurio neturėjo teisės išeiti. Rytą jie pradėdavo atiduodami tirti seilių mėginį, paskui dieną vakarą sukosi paralimpiniame kaimelyje, jį palikdavo tik vykdami į treniruotes ar varžybas.
„Žiūrovai – svarbus varžybų prieskonis. Kai girdi šūksnius, nesvarbu, jie palaiko tave ar varžovą, jautiesi labiau užsivedęs. Pandemija neleido to patirti“, – teigė A. Skuja.
Jam antrino D. Dundzys. Anot lengvaatlečio, visiems sportininkams trūko gaudesio tribūnose ir plojimų po gražių pasirodymų.
Tačiau griežtos karantino sąlygos turėjo ir šviesiąją pusę: Lietuvos rinktinės sportininkai buvo vieningi ir tvirti kaip sugniaužtas kumštis.
„Komandinę dvasią labai jautėme, – patikino O. Dobrovolskaja. – Džiaugėmės vieni kitų sėkme, vieni kitus palaikėme ir visą laiką leidome drauge.“
Įgyta patirtis neįkainojama
Debiutinės žaidynės visiems trims lengvaatlečiams buvo irat patirties skrynia.
„Dabar jau žinau, kad prieš tokias varžybas svarbiausia išmokti nusiraminti ir suvaldyti jaudulį. Matyt, teks apsilankyti pas psichologą, kad geriau pasirengčiau kitoms žaidynėms, nes labai tikiuosi, kad 2024-aisiais būsiu Paryžiuje“, – vylėsi D. Dundzys.
Psichologo konsultacijų ieškos ir O. Dobrovolskaja. „Ateinančius trejus metus tikrai su juo dirbsiu“, – atskleidė lengvaatletė.
Tačiau Tokijuje ji gavo kur kas daugiau nei psichologinio pasirengimo pamoką. Bendraudama su pajėgiausiomis varžovėmis, Oksana į atmintį dėjosi tai, kas jai atrodė svarbu ir kuo ketina ateityje pasinaudoti.
„Mano treniruotėse bus permainų“, – žadėjo disko metikė.
Dirbti taip, lyg visada būtum po didinamuoju stiklu, mokysis ir A. Skuja. Kiekviena treniruotė ir kiekvienos naujos varžybos jam bus lyg žūtbūtinė kova. Nes paralimpinių žaidynių kovose išgyvena ir laimi tik patys stipriausi. Ne tik fiziškai – ir psichologiškai.
Kelias iki Paryžiaus žaidynių šiek tiek trumpesnis nei ligtoliniai paralimpiniai ciklai, mat iki jų liko treji, ne ketveri metai. Lengvaatlečiai turi ir jėgų, ir ryžto nuvykti į Meilės miestą ir jį užkariauti stumdami rutulį, mesdami ietį ar diską.