Atkūrus nepriklausomybę Lietuvos sporto sistema keitėsi iš esmės, tad permainos palietė ir aklųjų bei silpnaregių sportą. Kai 1993 m. buvo įkurtas klubas „Šaltinis“, jo steigėjai turėjo daug noro vienyti regos negalią turinčius sportiškus žmones, nors pinigų ir itin stigo.
Tačiau jiems pasisekė, kad „Šaltinis“ nuo pat pradžių jau turėjo sporto bazę, kuri Vilniuje, Skroblų gatvėje, dar 1977 m. pastatyta Aklųjų draugijos lėšomis, bet tuomet, kaip tai buvo įprasta sovietmečiu, akimirksniu perimta.
Pirmajame aukšte įrengtą baseiną pasisavino savanoriškoji draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti, tuo metu geriau žinoma rusiško jos pavadinimo trumpiniu DOSAAF. Ši draugija tame baseine įsteigė povandeninio plaukimo sporto mokyklą. Sporto salė antrajame bazės aukšte buvo atiduota šalia jos įsikūrusiai vidurinei mokyklai.
Akliesiems ir silpnaregiams baze, kuriai pastatyti patys rado lėšų, bent jau leista naudotis nemokamai, nors, atkūrus nepriklausomybę, reikėjo nueiti vargo kelius, siekiant įrodyti, kad ši bazė priklauso jiems.
„Vis dėlto mums pavyko tai padaryti, atgavome tą bazę ir pradėjome organizuoti joje veiklas. Galėjome pakviesti žmones į plaukimą, ėmėme užsiimti kitomis sporto šakomis.
Viena tokių buvo aklųjų riedulys, dar vadinamas golbolu. Kadangi turėjome gerą bazę, galėjome išpopuliarinti golbolą Lietuvoje ir užauginti aibę garsių Lietuvos golbolininkų, kurie parvežė galybę paralimpinių žaidynių, pasaulio ir Europos čempionatų medalių“, – didžiavosi klubo „Šaltinis“ vienas steigėjų 61 metų Raimundas Šimkus. Jis ir pats jaunystėje žaidė golbolą, prieš tai – ir rolingbolą, kuris šiek tiek panašus į aklųjų riedulį. Paskui R. Šimkus buvo golbolo treneris ir vienas Lietuvos aklųjų riedulio rinktinės vadovų.
Anksčiau rasti perspektyvių sportininkų „Šaltiniui“ buvo lengviau, nes aklieji ir silpnaregiai drauge mokydavosi specializuotose mokyklose, daug jų dirbdavo aklųjų kombinatuose, o dabar regėjimo negalią turintys sportui gabūs vaikai dažnai renkasi bendrojo lavinimo mokyklas ir dėl asmens duomenų apsaugos įstatymo draudimų klubo vadovai negali jų rasti.
„Dabar naujokų sulaukiame tik tuomet, jei vaiko tėvai nori, kad šis sportuotų, o anksčiau mes patys kviesdavome ateiti. Mūsų tikslas – Vilniuje ir aplink jį gyvenantiems akliesiems bei silpnaregiams sudaryti galimybes užsiimti fizine veikla, nes galime pasiūlyti, kur tai daryti“, – teigė R. Šimkus.
Nors Lietuvos golbolo rinktinė dėl pasikeitusios atrankos sistemos į 2024 m. Paryžiaus paralimpines žaidynes neįstengė patekti, jose „Šaltinio“ klubui atstovavo maratonininkė Aušra Garunkšnytė. Ji tapo pirmąja lietuve moterimi, bėgusia paralimpinį maratoną. Paryžiuje 6-ąją vietą užėmusi A. Garunkšnytė su savo vedliu žaidynėse Linu Mikalainiu 2024-ųjų Lietuvos sporto apdovanojimuose buvo pripažinti metų komanda.
Klubo pavadinimas: Vilniaus miesto aklųjų ir silpnaregių sporto klubas „Šaltinis“.
Klubo vadovas: Raimundas Šimkus; sporto vadybininkas ir projektų vykdytojas: Rimantas Venckutonis.
Klubo adresas: Naugarduko 91 – 212, Vilnius.
Klubo telefono numeris: pirmininkas – +37067540313, sporto vadybininkas – +37060017878.
Klubo el.pašto adresas: saltinis@lass.lt
Klubo interneto svetainės adresas: „Facebook“ paskyra – Šaltiniečiai.
Narių skaičius: apie 100.
Sporto šakos, kuriomis užsiimama klube: golbolas, plaukimas, lengvoji atletika, šaškės, šachmatai.
Garsiausi klubo sportininkai: 2016 metų Rio de Žaneiro golbolo paralimpiniai čempionai Genrikas Pavliukianecas, Nerijus Montvydas, Mantas Panovas, Mantas Brazauskis, Justas Pažarauskas ir Mindaugas Suchovejus; Saulius Leonavičius (1996 m. Atlantos žaidynių 1500 metrų bėgimo bronzos medalio laimėtojas, 2008 m. Pekino žaidynių golbolo varžybų vicečempionas); kiti daugkartiniai paralimpinių žaidynių, pasaulio ir Europos čempionatų nugalėtojai ir prizininkai su Lietuvos golbolo rinktine: Marius Zibolis (1974-2023), Žydrūnas Šimkus, Arvydas Juchna (1983-2016), Algirdas Montvydas, Egidijus Biknevičius ir Artūras Jonikaitis.; Jonas Stoškus (1996 m. Atlantos ir 2004 m. Atėnų dziudo varžybų bronzos medalio laimėtojas).