Galimybes, kurias, matyt, praleido tuomet, kai dar neturėjo negalios, Sigita Markevičienė (60 m.) vėliau sėmė rieškučiomis. Tą akimirką, kai suprato, kad daugiau niekada nematys, ji norėjo tik užsidaryti savo kiaute ir nuskęsti juodoje neviltyje, bet paskui atitoko, žingsnis po žingsnio išmoko vaikščioti ir bėgti, išmaišė pasaulį bei buvo įrašyta į sporto metraščius: talentingos neregės Lietuvos bėgikės per paralimpines žaidynes 2000 metais Sidnėjuje pasiekti pasaulio rekordai keliolika metų buvo nepajudinami. Penkerių paralimpinių žaidynių dalyvė, 6 paralimpinių medalių laimėtoja negyvena buvusios šlovės prisiminimais, bet iki šiol sportuoja, o jos ilgametis treneris ir bendražygis tapo ir Sigitos anūkų treneriu.
Sigita Markevičienė (Dainiaus Ožalo/ LPAK nuotr.)
Birutė Pakėnaitė
S. Markevičienės gyvenimas – tarsi Pelenės istorija, kai kukli mergaitė iš Upytės kaimo Panevėžio rajone pakliuvo į regėjimą atėmusią automobilio avariją, turėjo vėl išmokti atlikti net paprasčiausius buities darbus, pasirūpinti ne tik savimi, bet ir mažamete dukterimi, tačiau nepasidavė ir tapo paralimpinio sporto žvaigžde.
„Esu laiminga moteris, – neslėpė buvusi lengvaatletė, – nes sveikata gera. O kai sveikatos yra, tai ir laimė šalia.“
Dabar ji džiaugiasi mažais stebuklais: anūkų juoku ir jų sportiniais laimėjimais, svarbiais ir ne tokiais reikšmingais vaidmenimis Panevėžio neregių ir silpnaregių dramos studijoje „Arka“, pavasarėjančiais orais ir mylimu vyru šalia, kuris niūresnę dieną praskaidrina dainomis bei nuolat palaiko draugiją bėgdamas šalia Sigitos.
Į sportą – tik po avarijos
S. Markevičienės kelias į šlovę prasidėjo nuo tragiškos nelaimės, kai tada Upytės parduotuvės vedėja dirbusi Sigita po darbo su draugais važiavo namo. Priešpriešinės šviesos apakino vairuotoją, šis metėsi į kelkraštį ir automobilis virto. Į šalia vairuotojo sėdėjusios Sigitos galvą pažiro priekinio stiklo šukės.
Tą 1985 metų gegužės 13-ąją Sigitai buvo vos 23-eji. Jos šeimoje jau augo ketverių metų duktė Gintarė, o būsimosios lengvaatletės gyvenimas buvo aiškus ir tapęs rutina.
Sužeista moteris pateko į Panevėžio ligoninę, kur medikai suskubo operuoti jos akis – norėjo ir galvą, nes manė, kad žaizdos grėsmingos gyvybei, bet iš Kauno atskubėję labiau patyrę medicinos profesionalai kolegas laiku sustabdė.
„Būtų dar ir galvą išmėsinėję, nes jau buvau parengta operacijai. Ir prie akių per anksti prilindo – dabar gal nors kiek matyčiau, tačiau jau buvo per vėlu, tad yra, kaip yra“, – S. Markevičienė seniai nekeikia likimo.
Tačiau keikė tada. Neviltis atrodė tamsi kaip bedugnė, kai atmerkusi akis suprato, kad nieko nemato.
„Atrodė, kad viskas, mano gyvenimas baigtas – norėjau atiduoti visus savo daiktus, drabužius, nes maniau, kad daugiau niekur niekada neisiu, tik gulėsiu lovoje“, – prisiminė Sigita.
Tačiau po pusantro mėnesio lovoje ji vėl atsistojo ant kojų ir vėl pradėjo mokytis gyventi. Negalią gavusią moterį greitai susirado Panevėžyje sovietmečiu veikusio kombinato atstovai ir išsiuntė į darbo ir reabilitacijos stovyklą Kretkampyje Šakių rajone.
Sigita ten ne tik lankė reabilitacijos užsiėmimus, mokėsi Brailio rašto ir orientuotis aplinkoje, bet ir paprasčiausių buities darbų, maisto gaminimo bei amato – kombinatas tada gamino laikiklius užuolaidoms, kuriuos rankomis surinkdavo neregiai.
Kretkampyje Sigita susipažino su kitais aklaisiais ir suprato, kad jų gyvenimas taip pat gali būti pilnas nuotykių. Ten, mokydamasi gyventi nieko nematydama, S. Markevičienė susimąstė, kad galėtų ir sportuoti.
Dar mokydamasi mokykloje Sigita buvo patraukusi Panevėžio sporto internato kažkurio trenerio dėmesį ir šis kvietė pabandyti sportuoti rimčiau, bet tam, kad patektų į internatą, reikėjo laikyti šuolio į tolį, bėgimo ir kamuolio metimo įskaitas.
„Su šuoliu ir bėgimu viskas buvo gerai, bet kamuoliuko nemokėjau mesti, nes buvau kairiarankė, o tais laikais buvo draudžiama ką nors daryti kaire ranka, tad sportininke tada taip ir netapau“, – pasakojo S. Markevičienė.
Tačiau praradusi regėjimą Sigita pradėjo bėgioti. Nors kombinate ji buvo namudininkė – dirbdavo iš namų, į kuriuos jai surinkti atveždavo užuolaidų laikiklių dalis, įmonėje veikė sporto skyrius. Atletiška moteris pabandė bėgti rudens krose tame pat Kretkampyje ir nuo tada ėmė rimčiau treniruotis.
Nežinojo, ar turės savo vedlį
S. Markevičienės sportinio kelio pradžia nebuvo paprasta. Nuo Upytės, kurioje gyveno su mama, seserimis ir mažamete dukterimi – su vyru Sigita jau buvo išsiskyrusi, – iki Panevėžio yra keliolika kilometrų. Tam, kad galėtų bėgti, visiškai nematančiai moteriai reikalingas vedlys, tad ji sėsdavo į autobusą ir treniruotis važiuodavo į Panevėžį. Arba tuometis treneris Gintaris Audickas atvykdavo pas ją, kad abu pabėgiotų. Bet savo vedlį moteris turėdavo ne visada.
„Pradžioje buvo labai sunku, nes vis ieškodavau, kas galėtų su manimi bėgti. Prašydavau tai vieno, tai kito, atsirado tokia moteris, bet paskui išėjo į motinystės atostogas, vėl likau viena, teko ieškotis naujo vedlio“, – prisiminė daugkartinė paralimpinė prizininkė.
Neaišku, kaip būtų susiklosčiusi S. Markevičienės sportinė karjera, jei vienu kombinato sporto metodininkų nebūtų tapęs rankininkas Sergejus Sokolovas. Jis tapo ne tik Sigitos treneriu bei vedliu, bet ir tokiu lyderiu, kuris trasomis ne tik vedė bėgikę, bet ir gebėjo praplėsti jos galimybių ribas.
S. Sokolovas buvo tas žmogus, kurio padedama S. Markevičienė iškovojo visus svarbiausius savo apdovanojimus.
Jie dalyvavo 1992 m. Barselonos, 1996 m. Atlantos, 2000 m. Sidnėjaus ir 2004 m. Atėnų vasaros bei 1994 m. Lilehamerio žiemos paralimpinėse žaidynėse.
Jau darbo su S. Sokolovu pradžioje Sigitos rezultatai ėmė žaibiškai kilti. Tiesa, po metų ar dvejų bendro darbo S.Markevičienė dar nebuvo aiški Lietuvos paralimpinės rinktinės lyderė. Juolab kad ta paralimpinė rinktinė, atkūrus nepriklausomybę, dar tik formavosi.
Ilgai nebuvo aišku, ar Sigita vyks į 1992 m. Barselonos žaidynes, tačiau talentinga bėgikė įvykdė normatyvus ir laimėjo papildomą atrankos kovą dėl vietos rinktinėje, tad buvo patvirtinta kaip paralimpinės komandos kandidatė.
„O tada prasidėjo kita linksmoji dalis: man vieta rinktinėje yra, bet mano lyderiui – ne. Viena bėgti aš negaliu, tad iš pradžių sakė, kad Sergejus gal galės atvykti autobusu su žiūrovais, paskui aiškino, kad nieko tokio, jei bėgsiu su lyderiu ispanu, bet galiausiai atsirado vieta ir S. Sokolovui – tik jam reikėjo skubiai susitvarkyti leidimą išvykti.
Tais laikais dėl leidimo dar reikėjo skristi į Maskvą. Sergejus grįžo likus gal kelioms dienoms iki išvykimo į žaidynes – jau nesitikėjau, kad Barselonoje bėgsime drauge“, – sakė S. Markevičienė.
Po finišo pabiro ašaros
O Barselonoje, kai jau per vargus abu išvyko, Sigitai užaugo sparnai. Ji jautėsi tarsi atsidūrusi kitame pasaulyje: iš už geležinės uždangos ką tik ištrūkusios Lietuvos sportininkę kerėjo viskas – kvapai, iškilminga atmosfera, gaudžiančios paralimpinio stadiono tribūnos.
„Dar tas jausmas, kad pirmą kartą dalyvauju tokio lygio varžybose – nei įtampos dėl atsakomybės, nei pergalių skonio dar nebuvau pajutusi. Tai buvo mano pirmoji kelionė į užsienį – taip laisva viskas atrodė, maistas kitoks buvo. O dar pasididžiavimas, kad mes pirmieji nepriklausomos Lietuvos sportininkai“, – S. Markevičienė iki šiol mena tą nepaprastą jausmą.
Universali bėgikė buvo pasirengusi dalyvauti ir sprinto, ir vidutinio nuotolio rungtyse. Ji bėgo 200 metrų ir buvo ketvirta, 400 m distancijoje iškovojo bronzą, o 800 m, 1500 m ir 3000 m rungtyse – sidabrą.
„Barselonoje pirma rungtis buvo 1500 m. Bėgimas – vakare, žmonių stadione daugybė, visi ploja. Vaikštau sutrikusi ir sakau Sergejui, kad nebenoriu bėgti, noriu tik verkti. O jis man ramiai: „Sigita, kaip pasirengėme, taip ir prabėgsime.“ Bėgame ir pagal bėgimą jaučiu, kad lyg ir dėl kažko kovojame.
Sergejus klausia: „Ar dar gali pridėti?“ Aš galvą linkt. Jis vėl: „Dar gali?“ Mąstau: Dieve, gal kokia ketvirta būsiu?! Apie medalį nesvarsčiau, bet labai norėjau būti bent jau ne paskutinė. Atbėgame, o jis: „Antri.“ Man tik ašaros pradėjo byrėti. Ar tikrai? Tikrai – antri“, – pasakojo S. Markevičienė.
1996 m. Atlantoje jau viskas buvo kitaip. Pirmiausia dėl to, kad kone paralimpinių žaidynių išvakarėse buvo pranešta, jog, kitaip nei Barselonoje, šiose žaidynėse visiškai akli bėgikai neturės atskiros grupės – turės bėgti drauge su silpnaregiais. Bus vertinamas bendras šių grupių rezultatas.
„Tada man buvo psichologinė trauma – buvo labai skaudu. Mes, neregiai, bėgame su vedliu, laikydamiesi už virvės, kuri turi būti ne ilgesnė kaip pusė metro ir būtinai turime užsidėti nepermatomus akinius.
Pamenu, rengiamės varžyboms, teisėjai tikrina tuos mūsų akinius, o kažkoks vyras stebisi: „Jie gal iš jūsų tyčiojasi – bėgate su silpnaregiais, kurie nors kažkiek mato, visų rezultatus vertina vienodai, bet jus tikrina, kad tikrai nieko nematytumėte!“ – sakė S. Markevičienė.
Bet, nepaisant pribloškiančių pasikeitimų, Atlantoje Sigita iškovojo dar du bronzos medalius: bėgdama 1500 m ir 800 m. Šiose žaidynėse S. Markevičienė dalyvavo ir 100 m bėgime, bet šios rungties varžybos trukdė vidutinio nuotolio rungtims, todėl per jas lietuvė neeikvojo visų jėgų.
2000 m. Sidnėjuje medalių jau nebuvo, bet buvo visiškai nematančių sportininkių pasaulio rekordai, kuriuos S. Markevičienė pasiekė bėgdama 1500 m (4 min. 58,07 sek.) ir 5000 m (20 min. 05,81 sek.). Tie lietuvės rekordai buvo neįveikti keliolika metų.
„Visi mano rezultatai – ir Sergejaus nuopelnas. Trasoje jis buvo mano akys ir viską pasakinėdavo, ragindavo nepasiduoti. Jis sakydavo: „Pagalvok, kaip man sunku su tavimi bėgti – žinau, kaip pats jaučiuosi ir ką galiu, bet kaip jautiesi tu? Ar dar gali pridėti, ar negali?“, – teigė S. Markevičienė.
Grįžo mėlynomis kojomis
Pažintis su S. Sokolovu Sigitai – tarsi Dievo dovana. Jis niekada nevertė bėgikės dirbti iki išsekimo, nereikalavo bėgti net tuomet, kai kojos neklausė. S. Markevičienės žodžiai: „Man šiandien nesibėga“ treneriui būdavo signalas imtis ko nors kito.
„O yra trenerių, kad jei nesibėga, varo dar daugiau bėgti. Tada ir psichologiškai palūžta žmogus. Mes su Sergejumi visada bendravome labai gražiai, nors darbas su manimi jam buvo didelis iššūkis. Studijuodamas tuomečiame Lietuvos valstybiniame kūno kultūros institute S. Sokolovas mokėsi dirbti su sportininkais, bet nesimokė dirbti su neregiais.
Mums ne tik bėgti reikėdavo – drauge darėme ir įvairius pratimus: turėjo man viską parodyti ir išaiškinti. Dirbdamas su manimi jis irgi mokėsi kaip pasakyti, kaip paaiškinti, kur koją statyti, koks sulenkto kelio kampas turėtų būti“, – sakė S. Markevičienė.
Treneris ir neregė auklėtinė komanda buvo visur ir visada. Net tuomet, kai abu ryžosi didžiausiai gyvenimo avantiūrai dalyvauti paralimpinėse žiemos žaidynėse 1994 m. Lilehameryje, kurias S. Markevičienė iki šiol mena su siaubu.
Į tas žaidynes turėjo vykti moteris ir vyras iš Lietuvos. Kadangi negalią turinčių sportininkų žiemos šakose beveik nebuvo, per varžybas Ignalinoje tarp savamokslių slidininkų padaryta atranka, kurią laimėjo S. Markevičienė ir Saulius Leonavičius.
„Slidinėti pramokau dar matydama, o prieš tą atranką pirmąkart atsistojau ant slidžių kaip neregė – atsirado galimybė vykti į žiemos žaidynes, tad nutarėme pabandyti ir pavyko laimėti atranką. Bet to, kas vyko Lilehameryje, net baisiausiame sapne nebuvau sapnavusi.
Jei būčiau mačiusi, kokie ten kalnai, nuo kurių man reikėjo nušliuožti, gyvenime aš ten nebūčiau šliuožusi. Švilpia ausyse kai nuo tų kalnų leidiesi. O prieš tai mums sakė, kad tikrai bus ne tos pačios trasos kaip sveikiesiems, jūs šliuošite lygumomis, kalnų nebus.
Bet kai mus atvežė ir Sergejus pamatė, už galvos susiėmė: buvo labai baisu, nors man dar nesakė – tik paskui sužinojau, – kad tas kalnas buvo kaip 15 aukštų namas“, – sakė S. Markevičienė.
Ji baigė trasą mėlynomis kojomis ir visam laikui atsižegnojo nuo siekio dalyvauti žiemos žaidynėse.
„Griuvau daug kartų, bet man gerai baigėsi – viena vokietė taip griuvo, kad reikėjo net koją amputuoti. Buvo nejuokinga, nes mes į tas žaidynes nuvykome visiškai nepasirengę. Trasos net negalėjau nebaigti, nes kitaip kalnuose būčiau likusi. Su Sergejumi drauge ir griuvome, ir kėlėmės“, – teigė S. Markevičienė.
Anūkus paviliojo rankinis
Nors prabėgo daugiau kaip trys dešimtmečiai nuo pažinties pradžios, su S. Sokolovu paralimpinė prizininkė vis dar laksto krosus, draugiją kartais jai palaiko ir vyras Arvydas, o, kai neturi vedlio, Sigita prasibėga bent ant bėgimo takelio.
Kitąmet Sigita ir Arvydas švęs savo santuokos 30-metį. O švęsti yra ką, nes vyras visus tuos metus buvo patikimas žmonos ramstis.
Susipažino juodu Klaipėdoje, kai ten abu atvyko iš Panevėžio paminėti Baltosios lazdelės dienos, skirtos priminti apie žmonių su regėjimo negalia problemas.
„Reikėjo nusitrenkti net į uostamiestį, kad užsimegztų pažintis, nors gyvename tame pat Panevėžyje“, – juokėsi Sigita.
Meniškos prigimties tada dar silpnaregis, o dabar regėjimą dėl ligos jau praradęs gitaristas ir dainininkas jau tituluotą sportininkę patraukė savo nuoširdumu.
Bendrų vaikų Sigita ir Arvydas nesugyveno, tačiau jų šeimoje niekada nestigo vaikiško juoko: lyg savais anūkais Arvydas rūpinosi žmonos dukters Gintarės berniukais: Ąžuolu (19 m.), Radvilu (16 m.) ir Kerniumi (11 m.).
Visų jų treneris, kaip ir močiutės, buvo S. Sokolovas, tačiau berniukai ne bėgiojo, o žaidžia rankinį.
Dabar anūkų laimėjimai labiausiai šildo tituluotos močiutės širdį, kurios kraityje – ne tik paralimpiniai apdovanojimai, bet ir pasaulio (1994 m.) auksas bei galybė Europos čempionės medalių.
Sportas ilgus metus buvo jos gyvenimas, jis atvėrė kelius į pasaulį ir užkėlė S. Markevičienę į olimpą. Legendinė Lietuvos paraatletė savo žiniomis kartais vis dar dalijasi su kitais ir, paprašyta, moko moteris mankštintis.
Greta sporto, kuris ir pačiai neleidžia sustingti, yra vaidyba „Arkos“ studijoje – ši širdžiai miela veikla taip pat vis praskaidrina kasdienybę.
Sigita visą gyvenimą viską darė ne dėl to, kad reikia, o dėl to, kad norisi. Net ir sportuoti pradėjo ne dėl rezultatų, o dėl savęs ir geresnės sveikatos.
„O paskui jau – viskas savaime, – juokėsi buvusi lengvaatletė. – Matyt, taip buvo lemta.“
Straipsnis publikuotas žurnale #ĮveikSave, kurio tekstus galite skaityti ir jų klausyti čia.