2022 01 vasario

Osvaldas Bareikis: jeigu sporte nebūsi maniakas – aukštai nekilsi

Raudoni dantys nuo iš lūpos tekančio kraujo – smulkmena, kuri neužgožė Osvaldo Bareikio (28) pasididžiavimo nešant Lietuvos trispalvę, kai Tokijo paralimpinėse žaidynėse jis iškovojo bronzos medalį dziudo imtynėse, B3 silpnaregių sportininkų klasėje, svorio kategorijoje iki 73 kilogramų.

Osvaldas Bareikis (Dainiaus Ožalo/LPAK nuotr.)

Vilma Venckutonytė

Bronzinė pergalė O. Bareikiui atnešė „Metų proveržio“ apdovanojimą, Prezidento, ministro ir mero padėkas, po kurių prasidėjo naujas paralimpinis ciklas ir O. Bareikio siekis patekti į 2024 metų Paryžiaus Paralimpines žaidynes.

O. Bareikis garsėja savo humoro jausmu ir gebėjimu pakelti aplinkiniams nuotaiką, tad, atvirkščiai, pokalbį pradedame itin rimtai.

Osvaldai, kokia gyvenimo prasmė?

Visą gyvenimą sprendi – būti ar nebūti. Nekalbu vien apie sportą, – apie viską. Jeigu matau, kad čia man negerai – pasirenku nebūti. Jeigu matau, kad gerai – pasirenku būti. Jeigu pasirenku būti, tai svarbu būti kokybiškai, o ne merdėti. Jeigu neatrasi, kas tau patinka gyvenime, tik egzistuosi.

Kada jautiesi, kad gyveni kokybiškai?

Kaip sportininkas jaučiuosi gyvas tada, kai skauda raumenis. O asmeniškai man dabar svarbi šeima. Aš visąlaik planavau savo gyvenimą į priekį. Juk sportas kažkada baigsis. Todėl turiu turėti atsarginį planą – baigiau mokslus, dirbu, daug bendrauju su įvairiais žmonėmis, kuriu ryšius, rūpinuosi šeima ir pats jaučiu asmeninį augimą.

Esi sakęs, kad tau svarbu įrodyti pačiam sau, kad tu gali…

Sporte man svarbu įrodyti, kad aš galiu daugiau negu kiti arba bent jau tiek pat, kiek kiti. Regėjimo negalia man visai netrukdo. Šaudyme aš gal to ir neįrodysiu, bet ten, kur galiu, pasistengsiu įrodyti. Varžymasis, konkurencija  mane labai užveda, galvoju: kodėl čia jis toks „šustras“, aš irgi parodysiu.

Ko išmoksti iš savo trenerio Algio Mečkovskio?

Išmokstu žaisti šachmatais (juokiasi). Vakarais prieš varžybas mes su treneriu žaidžiame šachmatais ir daug šnekamės – ne tik apie sportą, bet ir apie gyvenimą, apie nuoskaudas. Jam sunkiau su technologijomis, man sunkiau suprasti politiką, tai mes vienas kitam padedame.

Iš esmės treneris man nuolat įvairiais būdais kartoja, kad aš galiu. Kad nėra tokio dalyko kaip „aš nemoku, aš negaliu, aš nežinau“ arba „jis stipresnis“. Nuo tokių trenerio minčių aš vėl užsivedu ir duodu garo.

Jei nesportuotum, būtum mušeika?

Galbūt (juokiasi). Mokykloje buvau energingas blogiukas. Iki 8 klasės buvau už daug nuodėmių atsakingas. Buvau tas stipresnis, kuris žinodavo, kad galiu kitam liepti ir jis paklausys.

Sportas padėjo nukreipti paauglišką energiją?

Sportuoti pradėjau anksti ir susikaupusią energiją nukreipdavau į sportą, bet nepakankamai. Silpnaregių mokykloje buvo vidutinis lygis ir su daugiau potencialo sportuoti turinčiu vaiku neužsiimama pakankamai. Todėl eidavau per koridorius ir papildomai kažką įrodinėdavau. Dabar visa ta paauglystė kelia šypseną: tiesiog norėjau save išbandyti, kažką įrodyti ir tiek. Buvau kvailas ir naivus vaikinas.

Ar manai, kad silpnaregiai vaikai, gyvenę bendrabutyje, geriau įsikabina į gyvenimą, negu lankiusieji integruotas mokyklas?

Atvažiavus mokytis į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą (LASUC) nebelieka tėvų, kurie glosto ir saugo – neduok Dieve, nukrisi nuo suoliuko. Tai vienas iš geresnių dalykų. Žinoma, pradžioje vaikams būna sunku, bet tai labai svarbu, kad vaikas pradėtų pats mąstyti. Tada vaikas yra aktyvus, domisi, nori pats daug ką išbandyti.

Pamenu, kaip pirmą kartą išėjome penki akli į miestą: nesiorientuojame, kur esame, pasiklystame, bet tai yra patyrimas ir per tai atrandame kažką geresnio. Kartą aš ir 4 „akliukai“ nuėjome į „Akropolį“, laviruoju juos visus „Akropolyje“, vienas atsitrenkė, nieko tokio – nuėjome į piceriją, ant ledo. Taip ir prasideda gyvenimas, įdomūs dalykai. Taip tikrai geriau integruojiesi į visuomenę, nes atrandi dalykus pats, o ne tau pasako „pasiimk šaukštą, padarysi taip ir taip“. Jeigu šeimoje netyčia išliesi arbatą, tėvai iškart „oj, aš nuvalysiu“, o aklųjų mokykloje – išliejai arbatą, pats ir nuvalyk. Tai – geras dalykas.

Kada apsisprendei, kad nori siekti sportinių aukštumų?

Kai man pasidarė nuobodu sportuoti mokykloje, nebuvo geresnių už mane, vienas treneris pasiūlė man išeiti į miestą, į kitus sporto klubus, pas kitus trenerius, pas sveikuosius. Bet tai buvo sunku, nes reikėjo su mokyklos valdžia sutarti, kad mane išleistų vieną. Tam reikėjo būti pavyzdingu mokiniu, o ne daužančiu langus. Juk baisu išleisti mokinį, kuris neaišku, ką padarys gatvėje.

Toks ir buvo lūžis: troškau pamatyti daugiau, sveikųjų varžybose įsitikinau, kad esu žemiausiame lygmenyje ir noriu pakilti aukščiau. Man buvo 15 metų, kai nusprendžiau „aš noriu būti geriausias“. Nuo tada nuolat turiu tikslą, esu užsivedęs, su nuoboduliu mažai susiduriu.

Kaip manai, kodėl olimpinės žaidynės taip masiškai domina žiūrovus?

Manau, tai ateina iš senovės, kai sportininkas, karys žmonėms būdavo laisvės simbolis, geros gyvensenos ženklas. Kad pasiektum aukštą lygį sporte, turi būti juodadarbis. Visi sportininkai yra juodadarbiai – siekia savo tikslų per sunkų darbą.

Ką pasakytum tiems žmonėms, turintiems negalią, kurie gyvena užsidarę?

Mokykloje būdavo tokių vaikų, kurie užsidarydavo, bet mes juos ištraukdavome. Iš pradžių per prievartą, o paskui jie patys išeidavo – į šviesą, į viešumą, į gyvenimą. Ir atrasdavo, ko jie patys nori.

Kas nors kviečia į kavinę, o tu gal turi regėjimo negalią ir tau nemalonu eiti, nes bijai išsipurvinti. Bet tai natūralus dalykas ir nereikia bijoti. Nekreipkite dėmesio į aplinkinių nuomonę. Geriau pakalbėkite su tais žmonėmis: „jeigu aš valgau picą su šakute ir tau tai atrodo keista – patark man, pasakyk, kaip būtų nekeista“.

Išėjimas į visuomenę padeda ir pačiam tobulėti, ir visuomenei susipažinti su tavimi, tavo poreikiais. Tada žmonės pagalvoja – kaip čia padaryti, kad silpnaregiui palengvintume gyvenimą. Taip ir gimsta transporto programėlės akliesiems ir kitos paslaugos. Kai kalbame apie tai, visuomenė ir išgirsta.

Turiu įgimtą glaukomą ir nesureikšminu neįgalumo, nepergyvenu. Man tai yra įprastas dalykas. Neturiu tokio savęs suvokimo „aš esu neįgalus“.

Gal tiems, kurie užaugo sveiki ir patyrė traumą, yra sunkiau save priimti, bet svarbu nesukurti pačiam sau apribojimų: jeigu nebegali eiti, gali važiuoti. Technologijos tobulėja ir leidžia atrasti kitų variantų.

Kaip atrodytų tavo gyvenimas, jei nesportuotum?

Būčiau storas, negražus ir apskritai daug ko nebūčiau pasiekęs. Būčiau prastoje pozicijoje, pilkoji masė, kuri tiesiog plaukia pasroviui. O man labai svarbu pačiam kurti savo gyvenimą, turėti savo kelią, savo nuomonę. Sportas man padeda turėti pasirinkimą.

Jeigu sporte nebūsi maniakas – labai aukštai nekilsi. Iš kitos pusės – sportininkų yra šimtai tūkstančių, o tik vienas tampa olimpiniu čempionu. Todėl gyvenime svarbus balansas – noriu šeimos ir gerovės savo šeimai.

Šis straipsnis yra straipsnių ciklo „Neįgaliųjų sportininkų valia, tikslo siekimas ir psichologinis tvirtumas – įkvėpimas mums visiems!“ dalis. Straipsnių ciklas bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.