Iki 2020-ųjų Tokijo vasaros paralimpinių žaidynių likus lygiai metams, Lietuva turi jau du kelialapius į svarbiausią sporto renginį, vykstantį kas ketverius metus. Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas Mindaugas Bilius sako, kad tikslas – į Tokiją deleguoti daugiau atletų nei šaliai atstovavo 2016-ųjų Rio de Žaneiro žaidynėse. Pasak. M. Biliaus, 2020-ųjų žaidynėse Lietuvos trispalvės garbę turėtų ginti būrys ne tik pažįstamų, bet ir naujų veidų.
Bilietus į Tokiją jau turi Lietuvos golbolo rinktinė, kuri kelią į paralimpiadą prasiskynė liepą tapdama JAV vykusio atrankos turnyro čempione. 2020-aisiais Tokijuje startuos ir ilgų distancijų bėgikė Aušra Garunkšnytė, kuri taps pirmąja Lietuvos maratonininke moterimi žaidynių istorijoje.
Apie bilietus jau turinčius sportininkus, jų siekiančius atletus, planuojamą paralimpiečių ir sporto šakų skaičių Tokijuje Parateam.lt kalbėjosi su Lietuvos paralimpinio komiteto vadovu M. Biliumi.
– Lietuvos golbolo rinktinės patekimas į Tokijo paralimpines žaidynes tikriausiai nenustebino nieko, o ar Aušros Garunkšnytės sėkmė buvo staigmena?
– Nepavadinčiau to staigmena. Aušra viena pirmųjų turėjo galimybę patekti į Tokiją ir ji padarė tai. Visus lengvaatlečius, vyksiančius į žaidynes, žinosime kitų metų vasarą, kai užsidarys atrankos langas. O štai maratone atrankos sistema kiek kitokia, sportininkai vietas žaidynėse užsitikrina anksčiau. Paralimpinis komitetas tikėjo Aušros galimybėmis, investavo į pasirengimą, startus ir tai pasiteisino. Aušra šaunuolė, didžiuojamės ja. Ne tiek svarbu – pirma ar paskutinė ji iškovojo tą kelialapį. Svarbu, kad jis yra.
– Kiek iš viso Lietuvos lengvaatlečių pamatysime Tokijo paralimpinėse žaidynėse?
– Turėtume pradėti nuo to, kad kelialapiai į paralimpines žaidynes lengvojoje atletikoje nėra asmeniniai, jie yra skiriami šaliai. Be to, egzistuoja kvotų sistema. Kiekvienai valstybei skiriamas ribotas skaičius vietų žaidynėse. Paralimpinius normatyvus turėtų įvykdyti 10-14 mūsų lengvaatlečių, bet dėl kvotų sistemos į Tokiją jų vyks mažiau. Lietuva – nedidelė valstybė, todėl ir vietų, skiriamų lengvaatlečiams, skaičius įprastai nebūna didelis. Kol kas sunku tiksliai prognozuoti, bet turėtume gauti 3-5 vietas. Sprendimą 2020-ųjų vasarą turės priimti Lietuvos paralimpinio komiteto Vykdomasis komitetas. Ar bus sunku? Stebime sportininkus, jų pasirodymus. Į Tokiją vyks tie lengvaatlečiai, kurie pretenduos į aukštas pozicijas žaidynėse. Yra aiškūs rodikliai – asmeniniai rezultatai, pozicijos pasaulio reitinge.
– Kalbant apie kitas sporto šakas, iš kurių sportininkų tikitės paralimpinių kelialapių?
– Kiekvienoje sporto šakoje atrankos sistema yra kitokia, bet žinome viena – viskas aišku bus kitų metų vasarą, kai užsidarys atrankos langai, kurie atsidarė 2019-ųjų pradžioje. Mūsų sportininkai dalyvauja varžybose, renka reitingo taškus. Pavyzdžiui, Rio de Žaneire startavęs plaukikas Edgaras Matakas turi dvi galimybes patekti į paralimpiadą. Pirmas šansas – užimti pirmą arba antrą vietą šių metų pasaulio čempionate, kuris rugsėjį vyks Londone. Kita galimybė – atrankos lango pabaigoje užimti pasaulio reitinge vietą, garantuojančią kelialapį į Tokiją. Dziudo imtynininkas Osvaldas Bareikis į paralimpiadą gali patekti tik per reitingą, o tai reiškia, kad jam svarbu kuo dažniau startuoti tarptautinėse varžybose ir rinkti reitingo taškus. Osvaldas tą ir daro, o mes stengiamės, kad jis turėtų kuo daugiau startų. Matome, kad progresuoja irkluotojas Augustas Navickas, kuris iškovojo bronzą pasaulio taurės etape Olandijoje. Augustui svarbiausias startas – pasaulio čempionatas, kur jam paralimpinį bilietą garantuotų 1-7 vietos. Šie sportininkai – tik keli iš būrio atletų, turinčių šansus vykti į Tokiją.
– Paminėjote kelis sportininkus, kurie jau dalyvavo paralimpinėse žaidynėse Rio de Žaneire. O ar mes pamatysime Tokijuje naujų veidų, naujų sporto šakų?
– Viliamės, kad iššaus Raimeda Bučinskytė. Mūsų šaulė deda tikrai daug pastangų, o iškovota antra vieta pasaulio taurės etape Lenkijoje parodo, kad ji tikrai gali būti tarp geriausių. Labai daug dirba Ernestas Česonis, kuris turi galimybę tapti pirmuoju Lietuvos triatlonininku paralimpinėse žaidynėse. Matome, kad konkurencija triatlone yra milžiniška, bet tikime Ernestu, nes juodas darbas turi atsipirkti. JAV sportuoja sunkiaatletė Karolina Lingytė, kuri šiemet pasaulio čempionate užėmė 12 vietą, tačiau dar nepademonstravo viso potencialo. Atrankoje dalyvauja lankininkas Rolandas Baranauskas. Visi šie ir dar nepaminėti sportininkai dar neatstovavo Lietuvai paralimpinėse žaidynėse, bet gali tai pasiekti. Be to, Lietuva dar nėra turėjusi šių sporto šakų atstovų paralimpinėse žaidynėse. Tokijuje tikimės turėti ne mažiau sportininkų nei Rio de Žaneire, kur Lietuvai atstovavo 13 atletų. O mūsų tikslas – turėti daugiau sportininkų nei Rio. Dirbame, kad pasiektume šį tikslą, bet turime neužmiršti, kad sporte egzistuoja labai svarbus sėkmės faktorius.
– Grįžkime prie Lietuvos golbolo rinktinės. Ar ji 2020-aisiais Tokijuje gali pakartoti Rio de Žaneiro sėkmę ir apginti paralimpinės čempionės titulą?
– Po paralimpinio atrankos turnyro JAV, kur Lietuvos rinktinė tapo čempione ir iškovojo paralimpinį kelialapį, galime drąsiai sakyti, kad būsime tarp favoritų. Po Rio de Žaneiro žaidynių buvo daug skeptikų, kurie sakė, kad be buvusio trenerio Karolio Levickio ir komandos lyderio Genriko Pavliukianeco rinktinė stipriai susilpnės. Rinktinė tikrai turėjo persirikiuoti, permainos užtruko trejus metus, dukart keitėsi treneriai. Tačiau JAV Valdo Gecevičiaus treniruojami vyrai įrodė, jog nereikia jų nuvertinti. Rinktinė atrado vidinių, anksčiau neišnaudotų rezervų. Pavyzdžiui, rezultatyviausiu žaidėju tapusį Mantą Panovą, kuris tapo vienu iš komandos lyderių. Be to, naujam treneriui pavyko sutelkti komandą, pagerinti mikroklimatą. Visa tai kompensavo netektis. Kalbant apie Tokijo žaidynes, mūsų komanda jau turi pranašumą prieš varžovus, nes šį pavasarį stovyklavo Japonijoje. Klimato žinojimas, pažintis su Japonijos kultūra, maistu yra labai svarbūs faktoriai.
– Ar per metus iki žaidynių dar planuojate treniruočių stovyklų Japonijoje?
– Lengvaatlečiai Japonijoje stovyklavo dukart, golbolo rinktinė lankėsi kartą. Mūsų partneriai Hiracukos ir Tojohašio miestai nori mus matyti ne tik prieš žaidynes, bet ir po jų. Abu miestai pasveikino Lietuvos paralimpinį komitetą, kai golbolo rinktinė iškovojo kelialapį į Tokiją. Kalbame apie galimybes dar iki žaidynių surengti stovyklas lengvaatlečiams ir golbolo rinktinei. Laukia įtempti metai ir daug svarbių startų, bet labai tikimės rasti galimybių apsilankyti Japonijoje. Jūs nepatikėsite, kokio palaikymo mes sulaukiame iš Hiracukos ir Tojohašio gyventojų. Nenustebsiu, jeigu šie žmonės bus stadione ir kitose paralimpinių žaidynių arenose su Lietuvos trispalvėmis rankose.
– Kaip Japonijai sekasi ruoštis olimpinėms ir paralimpinėms žaidynėms?
– Per pastaruosius dvejus metus Japonijoje lankiausi dukart ir net neabejoju, kad japonai suorganizuos tobulas žaidynes, kurios labai aukštai iškels kartelę. Kalbu ne tik apie arenas ir jų statymo tempus. Kalbu apie Japonijos žmones, kurie yra labai darbštūs ir dėmesingi. Šios šalies miestuose viskas yra pritaikyta žmonėms su negalia. Visa tai yra arba bus ir sporto objektuose bei kaimelyje, kuriame gyvens sportininkai iš viso pasaulio. Tokijas jau organizavo 1964-ųjų vasaros olimpines žaidynes ir tai darė praėjus vos 18-ai metų po pasaulinio karo. Tai daug pasako apie japonų tautą ir jų galimybes.
– Japonija – viena brangiausių šalių. Kaip tai atsilieps Lietuvos paralimpinio komiteto biudžetui?
– Sportininkų išvežimas į paralimpines žaidynes finansuojamas iš Lietuvos valstybės biudžeto. Tikime, kad svarbiais 2020-aisiais valdžios institucijos nenusisuks nuo sportininkų, kurie neša mūsų trispalvę. Vis tik dirbame ir patys, kalbame su esamais rėmėjais, stengiamės pritraukti naujų. Nes delegacijoje bus ne vien tik sportininkai. Į Tokiją vyks aptarnaujantis personalas, media komanda. O skrydžiai, viešbučiai ir visa kita Japonijoje kainuoja tikrai ne pigiai. Bet visa tai yra reikalinga, norint, kad atletai pasirodytų sėkmingai, o apie jų pergales kuo greičiau ir išsamiau sužinotų visa Lietuva.
– Prieš porą savaičių pristatėte nauja paralimpinio judėjimo ženklą „Parateam Lietuva“. Ką veiks „Parateam Lietuva“?
– „Parateam Lietuva“ jau veikia. Dešimt mūsų sportininkų dalyvauja netrukus startuosiančiame televizijos projekte, kuris kuriamas kartu su Lietuvos kariuomene. Tai yra žingsnis link pagrindinių mūsų tikslų – būti matomiems ir griauti stereotipus, susijusius su negalia. Iš sovietmečio yra likusi nuostata, kad žmogui, turinčiam negalią, vieta yra namie, po devyniais užraktais. Mes taip nemanome, nes tai netiesa. Visi žmonės yra lygūs ir turi tas pačias teises, iš kurių svarbiausia – gyventi visavertį gyvenimą. Norime parodyti, kad negalią turintis žmogus dažnai gali daugiau nei vadinamas sveikasis. Norime pritraukti kuo daugiau žmonių su negalia į sportą, nes tai – kelias į visuomenę, į tikrąjį gyvenimą. Planuojame kitus projektus su žiniasklaida, bendradarbiavimą su reabilitacijos centrais, kuriame paralimpinio švietimo projektus. O prisidėti prie „Parateam Lietuva“ veiklos gali kiekvienas panorėjęs. Savanoriai bus svarbi šio judėjimo dalis.