2022 04 vasario

M. Dvylaitis apie sunkiausią sportinį pratimą ir naują sporto šaką Lietuvoje – aklųjų lauko tenisą

Jeigu pasiūlysite išbandyti naują aklųjų sporto šaką – Mindaugas Dvylaitis (25) iš Kauno ja pirmas susidomės. Ilgametis paralimpinės plaukimo rinktinės narys dabar jaukinasi Lietuvoje dar naują, o pasaulyje jau išpopuliarėjusį aklųjų lauko tenisą.

Mindaugas Dvylaitis

Vilma Venckutonytė

„Aklųjų lauko tenisas žaidžiamas įprastame teniso korte, tik aikštelė – mažesnė, 6×6 metro, jos kraštai išklijuoti apčiuopiama juosta, tinklas yra žemiau – apie 1,6 metro aukščio. Žaidžiama vienas prieš vieną iki dviejų setų pergalės. Taisyklės skiriasi tuo, kad lauko tenise reikia atmušti ore skrendantį kamuoliuką, o aklųjų lauko tenise kamuoliukas gali į žemę atsimušti tris kartus ir tik tada turi permušti per tinklą“, – taisyklių niuansus nurodo M. Dvylaitis.

Aklųjų lauko teniso kamuoliukas pagamintas paėmus įprastą stalo teniso kamuoliuką, į jį pridėjus barškančių šratų ir apvilkus minkšta medžiaga.

„Būtų patogiau, jei kamuoliukas būtų kietesnis, nes dėl minkštumo po smūgio į žemę jis lengvai keičia savo trajektoriją ore. Bet minkštas padeda išvengti traumų, jeigu atsitrenktų į galvą ar panašiai“, – pasakoja M. Dvylaitis.

Atitinka paralimpinių žaidynių reikalavimus

Sportininko manymu, aklųjų lauko tenisas yra perspektyvi sporto šaka ir, atsižvelgiant į jos paplitimą pasaulyje, artimiausiu metu bus įtraukta į paralimpines žaidynes. Vienas iš kriterijų, kad tai įvyktų – sporto šaką turi praktikuoti visuose gyvenamuose žemynuose ir aklųjų lauko tenisas šią sąlygą atitinka.

„Aklųjų lauko tenisas išpopuliarėjo žaibiškai ir jį jau žaidžia visas pasaulis, ypač japonai ir kinai, taip pat JAV ir Kanada  yra „užsivedę“, daug investuoja“, – vardina M. Dvylaitis.

Palyginimui, daug seniau egzistuojantis šoudaunas, vadinamas aklųjų stalo tenisu, pagrinde praktikuojamas Europoje.

Aklųjų lauko tenisą į Lietuvą šią vasarą atvežė neregys sportininkas Karolis Verbliugevičius, šiuo metu besiruošiantis žiemos paralimpinės žaidynėms. Kaune lauko teniso treniruotes lanko trys sportininkai su regėjimo negalia, plačiau šis sportas kol kas dar neišplito, bet M. Dvylaitis tikisi, kad netrukus taip atsitiks.

Sporto įgūdžiai pasitarnauja buityje

Jo požiūriu, aklųjų lauko tenisas – gana sudėtinga sporto šaka ir tai esą yra puiku, nes jos metu lavinama daug naujų įgūdžių.

„Lauko tenise jau daugiau dirbama su erdve, reikia bėgioti po kortą. Žaisdamas stalo tenisą judu po 1 kvadratinį metrą, o lauko tenise – po 6 kv. m. Vis tik, kadangi žaidžiu šoudauną, turiu išlavintą greitį, reakciją ir atstumo pojūtį, dėl to jau po poros lauko teniso treniruočių išmokau identifikuoti kamuoliuką 6–8 kvadratinių metrų plote“, – greita pažanga džiaugiasi M. Dvylaitis.

Jis sako praktikuodamas kiekvieną sporto šaką vis pagalvojantis, kaip jos metu lavinami įgūdžiai nematančiam žmogui gali pasitarnauti ir buityje.

„Labai naudinga išlavinti įgūdį tiksliai išgirsti, kur yra kamuoliukas. Jeigu aš staigia reakcija sugebu identifikuoti, kur yra kamuoliukas, tai eidamas gatve galiu daug greičiau suprasti, kur yra stulpas ar kita kliūtis. Tai tikrai pasiteisino“, – juokiasi M. Dvylaitis ir tikisi, kad šia sporto šaka Lietuvoje susidomės žymiai daugiau neregių.

Ateities sporto šaka – aklųjų šaudymas

Jau 17 metų sportuojantis kaunietis sako, kad kiekviena nauja sporto šaka išplečia jo akiratį, papildo naujais įgūdžiais, padidina žinių bagažą, suteikia naujų emocijų.

„Prieš kurį laiką aktyviai domėjausi aklųjų šaudymu. Tai – irgi įspūdinga sporto šaka, kol kas paplitusi tik Europoje, jau vyksta Europos čempionatai, Lietuvoje dar nepraktikuojama dėl gana brangios įrangos. Aklųjų šaudyme yra trys padėtys – sėdint, klupint ir gulint, uždedamos specialios ausinės ir ultragarsiniu šautuvu pagal garsą šaudoma į taikinį“, – susidomėjęs pasakoja M. Dvylaitis.

Vyras pripažįsta, kad sporto organizacijos nenoriai investuoja į naujoves ir tikisi, kad aklųjų šaudymo treniruotes Lietuvoje bus galima pradėti pasitelkus Sporto rėmimo fondo paramą.

Šiuo metu  (sausio 20 d., ketvirtadienį) aktyvus sportininkas M. Dvylaitis tikėjosi dalyvauti tarptautinėse šoudauno varžybose Suomijoje ir pagerinti savo tarptautinį reitingą, tačiau pateko po automobilio ratais ir mažiausiai 2 mėnesius gydysis galvos traumą, stuburo slankstelio bei dvigubą kojos lūžį.

Šoudaune – strategija ir azartas

Nacionalinę šoudauno asociaciją prieš porą metų įkūręs M. Dvylaitis yra aktyvus šio sporto propaguotojas, pakilęs į 9 vietą Europoje ir 17 vietą pasaulyje.

„Greitis, azartas ir emocijos yra tai, kas mane „veža“ šoudaune. Čia vidutiniškai išvystomas net 130 km/h grietis, o aukščiausio rango rungtynėse jis būna dar didesnis – įspūdinga! Dar šoudaunas mane žavi tuo, kad čia rezultatus lemia ne tik fizinės galimybės, bet ir intelektinis lankstumas – gebėjimas mąstyti, prisitaikyti, strateguoti, kaip apgudrauti varžovą ar palaužti jį psichologiškai“, – sako M. Dvylaitis.

M. Dvylaitis jau 17 metų „yra vandenyje“ – nuo 8-erių, kai neteko regėjimo ir pradėjo lankyti plaukimo treniruotes. Daugiau kaip 10 metų jis buvo Lietuvos paralimpinės rinktinės narys, o visai neseniai priėmė sprendimą pasitraukti iš profesionalaus plaukimo.

„Pavargau ir nebematau, ką aš, kaip asmenybė, dar galėčiau pasisemti iš plaukimo. Matau, kad mano kūnas jau neprogresuoja plaukime, man vis sunkiau konkuruoti su varžovais. Kaip buvau atsidavęs šiam sportui, taip ir atėjo laikas gražiai su juo atsisveikinti“, – sako M. Dvylaitis.

Kaip sportą paversti gyvenimo būdu

Jaunas vyras džiaugiasi, kad sportas jį lydi nuo pat mažens ir skatino jį augti, formavo asmenybę.

„Mano vaikystėje patirta trauma, dėl genetinės ligos išsivysčiusi neregystė išugdė užsispyrimą siekti kažko daugiau, viena iš tų sričių visada buvo sportas. Norėjau įrodyti sau ir kitiems, kad aš galiu padaryti daugiau. Sportuodamas juk nekovoji su treneriu, draugais, vandeniu ar teniso kamuoliuku. Tai – kasdienė kova su savimi, troškimas kasdien tapti šiek tiek geresniu. Sportas yra amžina kova, amžina kelionė ir tikslo siekimas“, – savo 17 metų sportavimo patirtį apžvelgia M. Dvylaitis.

Paties įkurtame salone „Svajonių SPA“ masažistu dirbantis kaunietis dažnai sulaukia pacientų klausimų – kaip numesti svorį, kaip pamėgti sportuoti ir pan.

„Kai sportas, judėjimas tampa gyvenimo būdu, tam nebereikia pastangų. Jeigu galvoji, kad mankštintis reikia po 1 valandą ryte – anaiptol. Sakau pacientams: pasimankštinkite kelias minutes tol, kol jums užkais arbatinukas ar pasiskrudinsite skrebutį. Paskui jums nebebus skirtumo – 2, 5 ar 15 minučių mankštintis, nes jūsų požiūris keisis ir judėjimas tiesiog taps gyvenimo būdu“, – daug aplinkinių žmonių aktyviai gyventi yra įkvėpęs M. Dvylaitis.

Dar jis pataria – svarbiausia nesivaikyti madų ir neversti savęs užsiimti sportu, kuris nėra prie širdies.

„Fizinis aktyvumas yra pirmasis žingsnis ir vinintelis kelias į mūsų gerą savijautą, tai įrodė begalė mokslinių tyrimų. Jokios procedūros, aparatai, masažai nepadės, jeigu patys sau nepagelbėsime judėdami. Todėl fiziškai aktyviais būti verta – ar eiti pasivaikščioti su šunimi, ar į sporto salę, ar pėstute į darbą“, – užsidegęs kalba M. Dvylaitis ir juokiasi, kad pats sunkiausias sportinis pratimas yra suimti save į rankas.

Šis straipsnis yra straipsnių ciklo „Neįgaliųjų sportininkų valia, tikslo siekimas ir psichologinis tvirtumas – įkvėpimas mums visiems!“ dalis. Straipsnių ciklas bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.