Roberta Orlauskaitė (27 m.) gali tapti pirmąja Lietuvos žirginio sporto atstove paralimpinėse žaidynėse. Ketverius metus šiuo sportu aktyviai užsiimanti mergina šiemet sieks klasifikacijos neįgaliųjų varžybose, o tai leis jai siekti teisės atstovauti mūsų šaliai paralimpiadoje. Nors atranka į 2020 m. Tokijo žaidynes šioje sporto šakoje jau baigėsi šių metų pradžioje, tačiau R. Orlauskaitė yra pasiryžusi dirbti ir siekti bilieto į 2024 m. Paryžiaus vasaros paralimpines žaidynes.
Roberta Orlauskaitė (asmeninio archyvo nuotr.)
Į žirginį sportą – po lemtingos avarijos
Nors žirgai Robertą lydi nuo mažų dienų, o merginos sesuo Simona Orlauskaitė turi žirgyną, tačiau rimtai šiuo sportu mergina susidomėjo tik po lemtingos avarijos, pakeitusios jos gyvenimą.
2014 m. vasarą Roberta dirbo Graikijos Rodo saloje ir čia pateko į avariją. Mergina sraigtasparniu buvo nugabenta į ligoninę, kur gydytojai buvo priversti amputuoti avarijoje sužalotą koją.
„Nuo vaikystės augau su žirgais ir juos labai mylėjau, bet niekada nedrįsau užsiimti tuo sportu rimčiau. Lūžis įvyko po traumos, kai netekau kojos. Kai įvyksta tokie dalykai, tu supranti, kad jeigu apie kažką svajoji, reikia tai daryti čia ir dabar, nes rytojaus gali tiesiog nebūti“, – pasakoja R. Orlauskaitė.
Roberta Orlauskaitė (asmeninio archyvo nuotr.)
Taip prasidėjo Robertos kelias žirginiame sporte. Mergina ieškojo kitų žmonių su negalia, užsiimančių šiuo sportu, susidomėjo neįgaliųjų žirginiu sportu ir galiausiai kreipėsi į Lietuvos paralimpinį komitetą.
Roberta prisipažįsta nebuvusi tikra, kad galės užsiimti būtent savo mėgstamu žirginiu sportu. Mergina net svarstė galimybę išbandyti save kitose sporto šakose, pavyzdžiui, lengvojoje atletikoje.
„Negalvojau, kad galėčiau būti naujos paralimpinės šakos atstovė. Net nesitikėjau. Ėjau čia galvodama, kad su jojimu paralimpiniame sporte gal nedalyvausiu, bet gal išbandysiu save lengvojoje atletikoje ar dar kažkur, kur lygiagrečiai galėsiu sportuoti. Tiesiog labai norėjau būti šios bendruomenės dalimi. Ir buvau labai maloniai nustebusi, kad yra galimybė užsiimti žirgų sportu.
Tiesiog noriu atstovauti Lietuvai, dalyvauti šioje sporto šakoje. Šalyje apskritai mažai kalbama apie šį sportą. Kitas dalykas – mano asmeninės ambicijos. Dar daug noriu išmokti. Šiame sporte visada yra ko mokytis, nes tu dirbi su žirgu – gyvu organizmu. Tu ir žirgas esate duetas“, – sako R. Orlauskaitė.
„Nesame turėję žirginio sporto atletų, todėl reikėjo surinkti nemažai informacijos apie klasifikaciją ir varžybas, kitus procesus. Kreipėmės į Tarptautinį paralimpinį komitetą, taip pat į brolius latvius, kurie turi šio sporto atstovų. Dabar turime bendrą paveikslą ir sutarėme su Roberta, kad šiais metais ji vyks į tarptautines neįgaliųjų varžybas, kur pereis klasifikaciją ir gaus teisę varžytis. Tai – pirmas žingsnis.
O toliau – naujas paralimpinis ciklas, tarptautinės varžybos, čempionatai. Ir kas gali žinoti, galbūt po ketverių metų mes pamatysime Robertą ant žirgo ir Paryžiaus žaidynėse“, – sako Lietuvos paralimpinio komiteto generalinis sekretorius Paulius Kalvelis.
Roberta Orlauskaitė ir Paulius Kalvelis
Sportas padėjo grįžti į gyvenimą
Roberta sako, kad žirginis sportas – ne tik judėjimas kūnui, bet vaistai sielai. Jojimas labai atpalaiduoja, galvoje nelieka pašalinių minčių, lieka tik žirgas ir raitelis gryname ore.
„Sportas savaime integruoja. Nes tu treniruojiesi, būni su sveikaisiais. Aš esu vienintelė, turinti negalią, iš visos mūsų komandos, kurioje 22 žmonės. Pats jautiesi beveik sveikas, kai joji. Nesijauti tu kažkoks kitoks. Trenerė Jolanta Matulytė, žinoma, atsižvelgė į tai, kad aš neturiu galūnės ir man sunkiau žirgą pasukti į tą pusę, tačiau man pasakė: aš tave treniruosiu kaip sveiką žmogų“, – pasakoja R. Orlauskaitė.
Roberta Orlauskaitė (asmeninio archyvo nuotr.)
Roberta atsimena, kad į jos norą užsiimti žirginiu sportu nemažai aplinkinių reagavo skeptiškai, tačiau nei abejonės, nei sunkūs pirmieji žingsniai ryžtingos merginos neatbaidė nuo jos tikslų.
„Man sakė: sveikam nukristi nuo arklio labai lengva, o tu čia su protezu kojos negali normaliai valdyti. Neslėpsiu, pradžioje buvo labai sunku. Pagrindinis valdymas yra kojomis, o aš neturiu čiurnos, jos nejaučiu. Koja krisdavo iš kilpos, prarasdavau lygsvarą ir pradėdavau kristi į vieną pusę. Ir tai vykdavo lemtingu momentu – prieš šuolį per kliūtį, posūkį. Per treniruotę tai nutikdavo po dvidešimt kartų.
Buvo momentas, kai galvojau: gal man nelemta, gal tai iš viso neįmanoma… Buvau mačiusi vaizdo įrašų, kur joja žmonės, neturintys abiejų kojų. Tai mane labai motyvavo“, – prisimena R. Orlauskaitė.
Robertos aistra – žirgų konkūras. Bet paralimpinių žaidynių programoje šios rungties nėra, sportininkai varžosi kitoje rungtyje – dailiajame jojime. Roberta pasiryžusi dirbti ir persiorientuoti į kitą rungtį.
„Dailusis jojimas, ko gero, sunkiausia žirginio sporto kryptis. Bet jeigu gerai moki jį, tada labai lengva konkūre. Konkūre lenviau, mažiau taisyklių ir daugiau laisvės, nereikia tiek daug tikslumo.
Bet, persiorientavus į dailųjį jojimą, sėdėjimas ant žirgo lieka beveik tas pats. Tik reikia labai tikslumo, daug nuoseklaus darbo. Viską reikia atlikti labai tiksliai, ko iki šiol nebuvo“, – aiškina R. Orlauskaitė.
Nori keisti požiūrį į negalią
Roberta pripažįsta, kad avarija ir jos pasekmės labai stipriai pakeitė jos požiūrį į gyvenimą, į negalią. Esą tik po avarijos ji pradėjusi pastebėti neįgaliuosius, kurių anksčiau tiesiog nepastebėdavo.
Roberta Orlauskaitė (asmeninio archyvo nuotr.)
„Supratau, kad žmonių su negalia tikrai yra ir jų yra daug. Kai pati tokia esu, tai ir kitus pastebiu. Tai labai keista. Bet su šiais žmonėmis tikrai nereikia bendrauti kažkaip kitaip.
Patys žmonės dažnai nori slėpti negalią, bijo aplinkinių reakcijos. Aš iš pradžių irgi norėdavau slėpti. Bet prieš du ar tris metus įvyko lūžis. Užsienyje pastebėjau, kad ten niekas tokių dalykų neslepia. Visi supranta, kad nereikia slėpti. Net atvirkščiai – rodyti, šviesti visuomenę. Kitaip niekas nepasikeis.
Aš kažkurią karštą vasarą pradėjau vaikščioti atvirai su protezu, su suknele, be pėdkelnių. Būna, kad žmonės prieina ir man sako: tu gąsdini vaikus. O aš jiems atsakau: gal jūs papasakokite savo vaikams, jog yra ir tokių žmonių, nes aš nieko negąsdinu, tiesiog tokia esu.
Aišku, būna ir taip, kad žmogus prieina ir sako: labai gražiai tavo koja atrodo, vau. Tai jeigu rodyčiau ne aš viena, o šimtas žmonių, manau, kad sulauktume daug didesnio palaikymo iš visuomenės, nes visi pradėtų pažinti ir suprasti, kad yra visokių žmonių ir jie gyvena tarp mūsų“, – sako R. Orlauskaitė.
Roberta Orlauskaitė (asmeninio archyvo nuotr.)
Tarp tikslų – padėti panašaus likimo žmonėms
Roberta prasitaria, kad jau kurį laiką mąsto, kad galėtų padėti žmonėms, kurie gyvenime susiduria su panašiais iššūkiais. Anot sportininkės, žmonėms pagalba ypatingai svarbi iškart po traumų, kai dažnam atrodo, jog pasaulis sugriuvo ir gyvenimas jau niekada nebus toks, koks buvo.
„Grįžusi į Lietuvą, praėjau standartinę procedūrą. Tave aplanko socialinis darbuotojas, psichologas ir gydytojai. Bet nebuvo daugiau asmeninės pagalbos, patarimų, kurie po tokios traumos žmogui būtini.
Tave lanko ortopedijos įmonių darbuotojai, kurie suinteresuoti parduoti tau protezą. Bet tavimi kaip asmeniu nelabai kas domisi. Informacijos, ką daryti toliau, irgi neradau. Jaučiausi vieniša.
Suprantu, kad yra reikalinga vieta, kur galėtume susiburti ir apie tai kalbėti, pagelbėti ir duoti patarimų vieni kitiems. Jaustis kaip bendruomenė, o ne po vieną, kaip jaučiausi aš. Nusprendžiau, kad tai turėtų būti organizacija, kuri padėtų žmonėms po amputacijų ar neturintiems galūnių nuo gimimo.
Mes jau tai praėję. Bet žmonėms, kuriem tai nutiko ką tik, yra labai baisu. Jie tiesiog nežino, nuo ko pradėti ir ką apskritai daryti su savo gyvenimu“, – planais dalijasi R. Orlauskaitė.
Roberta Orlauskaitė (asmeninio archyvo nuotr.)
Mergina neabejoja rasianti laiko ne tik sportui, bet ir socialinei veiklai, nors augina dvejų metų dukrytę Elzę ir rūpinasi verslu – vaikų kambarių interjero detalių kūrimu, švenčių organizavimu ir dekoravimu.
„Sakyčiau, nėra taip lengva kaip daug kas sako. Konkurencija išties didelė. Tačiau kai mėgsti, ką darai, tai kažkaip visai gerai sekasi. Ir laiko viskam užtenka“, – šypsosi veikli mergina.
Ką Robertai reikštų galimybė dalyvauti 2024 m. Paryžiaus paralimpinėse žaidynėse?
„Nutiktų tai, ko aš visiškai nesitikėjau savo gyvenime. Atstovauti Lietuvai… šiuo atveju tu atstovauji ne tik sau, sieki ne vien asmeninių rezultatų. Tu atstovauji savo treneriams, savo komandai, kuri dirba su tavimi, tu atstovauji visai Lietuvai. Didelė garbė ir atsakomybė“, – susimąsto R. Orlauskaitė.
Mindaugas Bilius, Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas:
„Lietuva gavo istorinį šansą turėti pirmąją žirginio sporto atstovę paralimpinėse žaidynėse. Neabejoju, kad ir Roberta, ir Lietuvos paralimpinis komitetas padarysime viską, kad šiuo šansu būtų pasinaudota. Savo strategijoje esame numatę didinti sportininkų ir atstovaujamų sporto šakų skaičių paralimpinėse žaidynėse. Dabar Roberta prisijungs prie tokių naujų veidų kaip maratonininkė Aušra Garunkšnytė, triatlonininkas Ernestas Česonis, šaulė Raimeda Bučinskytė, kalnų slidininkas Karolis Verbliugevičius, kiti atletai. Vieni iš jų jau pateko į žaidynes, kiti kovoja dėl teisės dalyvauti paralimpiadoje. Ir visi be išimties atstovauja Lietuvai aukščiausio lygio paralimpinio sporto varžybose. Mūsų paralimpinė šeima plečiasi ir tai dar labiau motyvuoja siekti tikslų.“