Pirmąjį paralimpinį aukso medalį 1996 m. Atlantos žaidynėse Aldona Grigaliūnienė iškovojo specialiai net nesitreniravusi šuolio į tolį rungčiai – po sunkios ligos negalią gavusios moters pusiausvyra iki šiol yra sutrikusi, tad nuolat šokinėti ir tobulinti techniką ji paprasčiausiai negalėjo. Treniruočių partneriai vėliau nepiktai šaipėsi: „Mūsų Aldutė tik ant žolės pasivartė ir – žiūrėk – medali parsivežė.“ Visą gyvenimą aktyviai gyvenusiai dukart paralimpinei čempionei 67 metų A. Grigaliūnienei sportas buvo ne prievolė, o malonumas. Gal todėl ir pergales ji raškė lengvai tarsi obuolius.
Aldona Grigaliūnienė (Scanpix nuotr.)
Jaunystėje, dar iki negalios, iš Telšių kilusi Aldona buvo daugiakovininkė. Tuomet ši lengvosios atletikos moterų disciplina dar buvo vadinama penkiakove, nes tik vėliau, kai A. Grigaliūnienė jau buvo baigusi sportininkės karjerą ir pradėjusi dirbti trenere, prie penkiakovės s pridėtos papildomos 800 metrų bėgimo ir ieties metimo rungtys ir ji tapo septynkove.
1977-aisiais baigusi tuometį Lietuvos kūno kultūros institutą Aldona gavo paskyrimą dirbti lengvosios atletikos trenere kompleksinėje vaikų ir ir jaunių sporto mokykloje Klaipėdoje, po metų ištekėjo už Gedvydo Grigaliūno, susilaukė dviejų dukterų, o 1989 m., pradėjusi dirbti mokykloje, susidūrė su rimtomis sveikatos problemomis.
Sportiškos, veiklios, džiaugsmu trykštančios jaunos moters gyvenimas tais metais neatpažįstamai pasikeitė. Ilgus mėnesius ligoninėje Aldona iš naujo mokėsi kalbėti ir vaikščioti, o namuose vyras Gedvydas su 10-mete Vilma ir vos 4-erių Indre laukė grįžtančios žmonos ir mamos.
Tačiau Aldona ne tik pakilo iš patalo, bet ir tapo viena ryškiausių Lietuvos paralimpinio sporto žvaigždžių.
Jaunystėje kaip daugiakovinkė pergales iškovodavusi tik tarp šalies bendraamžių, įgijusi negalią, kaip atskirų lengvosios atletikos rungčių atstovė, ji gerino rekordus ir skynė laimėjimus. Tarp A. Grigaliūnienės apdovanojimų – ir su sėdimojo tinklinio Lietuvos moterų rinktine iškovoti medaliai. Tačiau svarbiausi vis dėlto trys paralimpinių žaidynių trofėjai: 1996 m. iš Atlantos ir 2004 m. iš Atėnų parsivežtas auksas bei 2008 m. iš Pekino – sidabras.
Liga pakirto staiga
Daugiau kaip dešimtmetį Aldona buvo lengvosios atletikos trenerė. Treneris – ir jos vyras Gedvydas, dirbęs su legendiniu dviračių sporto strategu Narsučiu Dumbausku.
„Abu su vyru turėjome itin daug veiklos. Varžybos – kas savaitgalį, į stovyklas Gedvydas išvykdavo ir mėnesiui, tad ilgiau taip tęstis negalėjo – šeimoje augo dukterys, kurioms irgi reikėjo dėmesio. Nusprendžiau pasiaukoti ir susiradau mokytojos darbą tuometėje Klaipėdos 4-ojoje vidurinėje mokykloje, kuri vėliau pavadinta „Vyturio“ vardu. Tada ir ištiko bėda“, – pasakojo A. Grigaliūnienė.
Jaunai mokytojai buvo vos 34-eri, kai sunki liga – arachnoiditas – pusei metų paguldė į lovą. Tą 1989 m. lapkritį Aldona su dukterimis ir drauge, nes vyras vėl buvo išvykęs į varžybas, nuėjo pažiūrėti, kaip Teatro aikštėje atidengiama atkurta Taravos Anikės skulptūra. Po renginio visos valgė ledus kavinėje, kai A. Grigaliūnienei pradėjo siaubingai skaudėti galvą.
Skausmai nesilpo ir vėliau, tad moteris išsikvietė greitosios medicinos pagalbą. Paramedikai tik skyrė vaistų, bet su mažais vaikais vienos likusios Aldonos nesiryžo gabenti į ligoninę. Tik tablečių skausmams malšinti vėliau skyrė ir gydytoja poliklinikoje, bet A. Grigaliūnienei darėsi vis blogiau, kol galiausiai ją be sąmonės išvežė į ligoninę.
Moteris paniro į komą, o arachnoiditas paralyžiavo kairiąją kūno pusę: veidą, kaklą, ranką. Sutriko pusiausvyra ir klausa.
„Pratimai iki šiol man padeda susitvarkyti su pusiausvyros sutrikimais, o ūžesiai galvoje tapo nuolatiniai palydovai – vis klausau tos savo muzikos. Girdžiu ne viską, ką sako aplinkiniai, bet kartais tai gerai. O, kai labai noriu išgirsti, paprašau pakartoti, – šypsojosi Aldona. – Jei gyvas, vaikštai, tai ir gerai viskas. Yra žmonių, kuriems daug labiau nepasisekė.“
Tačiau ir ji ilgai nevaikščiojo. Kai vėl atsistojo ant kojų, vyras Gedvydas vedžiojo už rankos. Bet žingsnis po žingsnio Aldona sutvirtėjo, vėl grįžo dirbti į mokyklą, su kuria, po kone dviejų dešimtmečių, atsisveikino tik 2017-aisiais.
Tą baisią, A. Grigaliūnienės sveikatą smarkiai sutrikdžiusą ligą, greičiausiai ir lėmė mėgstamas darbas. Ir dirbdama trenere, ir tapusi mokytoja, Aldona daug laiko su vaikais praleisdavo lauke. Vaikai sportuodavo, o ji dažnai šaldavo juos stebėdama. Grįždavo keliolikai minučių į patalpą, sušildavo ir – vėl laukan.
Jauną moterį persekiojo sinusitas – sinusais vadinamų prienosinių ančių uždegimas.
„O tais laikais niekas labai nežaisdavo, sinusitą gydydavo adata traukdami per nosį. Taip, matyt, atsivėrė kelias infekcijai, kuri vėliau lėmė arachnoiditą“, – sakė A. Grigaliūnienė.
Auksas – jau pirmajame čempionate
Nors po ligos Aldonai buvo sunku judėti, ji troško vaikščioti savo kojomis, tad nuolat mankštinosi. Jos kadienybe ir mantra tapo penki Tibeto pratimai, o ir mokykloje su vaikais vis stengdavosi pajudėti.
Pažįstami treneriai, sovietmečiu dirbę su PDG („Pasiruošęs darbui ir gynybai“) daugiakovės atstovais, o vėliau ėmę treniruoti negalią turinčius sportininkus, sužinoję apie Aldonos problemas pakvietė pamėginti sportuoti rimčiau.
Nuvykusi į Lietuvos žmonių su negalia lengvosios atletikos čempionatą, Aldona stūmė rutulį ir pirmąsyk gyvenime metė diską, nes tarp daugiakovės rungčių disko metimo nebuvo. O 1994 m. išvyko į pirmąjį savo pasaulio čempionatą Berlyne.
Vokietijoje medikų komisija įvertino Aldonos negalią, kuri priskirta cerebrinio paralyžiaus tipui, o lietuvė klasifikuota tokią negalią turinčių pajėgiausių sportininkių grupėje. Tas, A. Grigaliūnienei tik pirmasis, žmonių su negalia pasaulio čempionatas Berlyne iškart suspindo auksu – nuo jaunystės sportavusi ir tik vėliau negalią įgijusi lietuvė tapo čempione ir mesdama diską, ir stumdama rutulį.
Aldona dėmesio skyrė ne tik lengvajai atletikai. Ji žaidė ir tinklinį sėdint, o tais pačiais 1994-aisiais Deventeryje (Olandija) su Lietuvos moterų tinklinio sėdint rinktine iškovojo pasaulio čempionato bronzą.
Laimėjo, nors specialiai nesirengė
Artėjo 1996 m. Atlantos paralimpinės žaidynės, o į jų programą Aldonos negalios klasėje lyg tyčia nebuvo įtrauktos jos mėgstamos metimų rungtys.
Kažkas pasiūlė sportiškai moteriai pabandyti šokti į tolį, mat ši rungtis jai buvo žinoma iš daugiakovės. Daug nesvarsčiusi A. Grigaliūnienė sutiko.
Tačiau ji negalėjo treniruoti šios rungties technikos, nes svaigo galva. Treniruočių stovykloje Palangoje Aldona daugiausia tik stiprino raumenis, o bėgo ir šokinėjo itin mažai. Ji jau buvo įsitikinusi, kad būti bėgike apskritai negali, nes negebėdavo baigti ir vos 60 metrų sprinto distancijos – nugriūdavo.
Palangoje drauge treniravęsi neregiai ir silpnaregiai vis pasijuokdavo, kad Aldona žaidynėms rengiasi gulinėdama ant žolės, bet Atlantoje skeptikus ji privertė prikąsti liežuvį.
„Įsibėgėti šuoliui atstumas nedidelis, tad žinojau, kad šiaip taip jį įveiksiu, o šuolio techniką jau ir taip mokėjau, nes šokinėjau daugiakovėje. Maniau, kad vienaip ar kitaip nušoksiu ir man pavyko“, – šyptelėjo A. Grigaliūnienė.
Atlantoje ji šoko 4 m 49 cm ir iškovojo auksą. Australė Katrina Webb šoko 3 cm arčiau, o bronzą iškovojusi vokietė Carmen Storch nepasiekė nė 4 metrų žymos (3 m 92 cm).
„Jaunystėje, sveika, šokdavau apie 6 metrus, tad nieko čia įspūdingo tas mano rezultatas, tiesiog pasisekė“, – kuklinosi paralimpinė čempionė.
Atlantoje A. Grigaliūnienė auksą laimėjo jau pirmąją ar antrąją žaidynių dieną. Paskui dar du aukso medalius pridėjo Malda Baumgartė (diskas ir rutulys).
Tada jos dar nesuvokė, kiek svarbūs Lietuvai buvo jų medaliai. „Net kaip didelio savo nuopelno tų pergalių nevertinome. Tik buvo jausmas, kad, va, savo šaliai šį tą nuveikėme“, – prisiminė A. Grigaliūnienė.
Atlantoje ji džiaugėsi vietos lietuvių svetingumu ir nuoširdumu, akimis matavo pirmąsyk pamatytus kone dangų remiančius dangoraižius ir, sulaikiusi kvapą, kilo į viršų jų stikliniais liftais. Šlovė visu smarkumu užgriuvo grįžus namo.
Vilniaus oro uoste paralimpinę rinktinę pasitiko būrys žurnalistų ir minia gerbėjų, o prie kamerų nepratusiai Aldonai buvo net žodį sunku ištarti.
„Mąsčiau: ką tokio čia aš padariau? Juk tik į tolį šokau!“ – pasakojo A. Grigaliūnienė.
Džiugino pergalė, o ne rezultatas
Į 2000 m. Sidnėjaus paralimpines žaidynes Aldona jau nesvarstė vykti, nes vėl jos negalios klasėje nebuvo nei disko metimo, nei rutulio stūmimo varžybų. O šokti į tolį ar bandyti kokią kitą rungtį ji atsisakė, nes atsirado stuburo problemų ir nesinorėjo dar labiau jo žaloti.
Po auksu sutviskusių Atlantos žaidynių A. Grigaliūnienė treniravosi tik metimų rungtis ir žaidė tinklinį. Tad nudžiugo, kai 2004 m. Atėnuose jos negalios klasėje pagaliau atsirado rutulys ir diskas.
„Disko labai nesitreniravau, nes jo sektoriuje tenka daryti posūkį, o man svaigsta galva. Tad Atėnuose, kaip taisyklė, apsisukusi vis pataikydavau į tinklą. Iš trijų bandymų tik vienas metimas buvo geras“, – prisiminė Aldona.
Jos mestas diskas skriejo 21 m 74 cm ir tai lėmė 11-ąją vietą.
Tačiau stumdama rutulį tituluota lietuvė jautėsi kur kas tvirčiau. „Ten nėra posūkio, tik šuoliukas. Yra, kas stumia rutulį su posūkiu, – dabar tai daro ypač dažnai, – bet aš – su šuoliuku“, – šyptelėjo A. Grigaliūnienė. Bet tas šuoliukas jai lėmė dar vieną paralimpinį auksą.
„Pasisekė, – vėl kuklinosi dukart paralimpinė čempionė. – Kai vykome į Atėnus, visi jau skaičiavome medalius, kuriuos galime iškovoti Lietuvai. Mano rezultatas – 11 m 7 cm – nebuvo stulbinamas, bet per žaidynes svarbiausias ne pats rezultatas, o pergalė, tad visi labai džiaugėmės, kai laimėjau.
Konkurencija vis didėjo, mes net nebuvome priartėję prie tokių treniruočių sąlygų, kokias turėjo kitų šalių sportininkai. Jie turėdavo net ne po vieną, o po du asmeninius trenerius. O aš, galima sakyti, tobulėjau tik tiek, kiek vyras padėdavo. Gedvydas buvo žmogus, kuris stebėjo mano treniruotes, patardavo, palaikydavo morališkai.“
Žinojo, kad jau baigs karjerą
Į 2008 m. Pekino žaidynes ji vyko jau žinodama, kad jos tikrai bus paskutinės. Aldonos stuburas kėlė vis daugiau problemų, tad medikai nė nebandė vynioti į vatą: „Jei nori sėdėti vežimėlyje, gali ir toliau taip varyti. Bet, jei dar nori vaikščioti, privalai baigti su didžiuoju sportu.“
A. Grigaliūnienė ir pati jautė, kad laikas trauktis, nes per paralimpines žaidynes varžydavosi su savo dukterų amžiaus ar net jaunesnėmis sportininkėmis. Per Pekino žaidynes dukart paralimpinei čempionei buvo jau 53-eji. „Kone močiutė“, – kvatojo lengvaatletė.
Į Pekiną ji jau gal net nebūtų vykusi, bet buvo pažadėjusi, tad turėjo rengtis žaidynėms.
„Turėjau stuburo išvaržą, kuri man itin trukdė, tad, rengdamasi žaidynėms, daugiausia dėmesio skyriau stuburui stiprinti. Tvirtėjant stuburui, sutvirtėjo ir kiti raumenys“, – aiškino Aldona.
Pekine disko metimo sektoriuje ji buvo 8-ta, o stumdama rutulį pranoko pati save. Pekine lietuvės rutulys skriejo 12 m 58 cm. Šis rezultatas – asmeninis Aldonos rekordas.
A. Grigaliūnienės ezultatas visu metru buvo geresnis nei kinės Na Mi, tačiau čempione tapo būtent ji, o lietuvei tapo sidabras, mat rutulio stūmimo sektoriuje varžėsi kelių negalios klasių sportininkės, tad po metimų rezultatai buvo perskaičiuojami pagal specialią formulę.
„Iki aukso tąsyk man pritrūko kelių ar keliolikos centimetrų“, – pasiguodė A. Grigaliūnienė.
Dalyvauja visur, kur tik gali
Dėl išlendančių vis naujų sveikatos bėdų Aldona kiek anksčiau ryžtingai pasitraukė iš tinklinio sėdint, o – po Pekino žaidynių – ir iš paralimpinio sporto.
Tačiau apskritai sporto ji niekada nebuvo apleidusi: „Vis dar judu. Klaipėdos žmonių su fizine negalia sporto klube „Žuvėdra“ turime aibę įvairios veiklos: nueiname į baseiną paplaukioti, į sporto klubą, pažaidžiame tinklinį, prisidedu prie bočios, badmintono, neseniai dalyvavau futbolo stovint varžybose. Atrodo, kas čia tokio tas futbolas, bet – oho, koks krūvis kūnui tenka!“
Aldona sukasi lyg vijurkas. Tai kapstosi darže, tai lekia į pirtį – kassavaitiniai susitikimai pirtyje jai yra šventi, tai su „Žuvėdros“ klubu skuba į renginius, tai pati veda kokius mokymus.
Kūno kultūros mokytojams pristačiau, kaip mokykloje galima pritaikyti bočią. Nešiausi kamuoliukus, pasakojau, rodžiau taisykles“, – sakė dukart paralimpinė čempionė.
Savo pavyzdžiu A. Grigaliūnienė jau per tris dešimtmečius įrodinėja, kad negalia nėra nuosprendis, tad visus negalią turinčius žmones ji skatina judėti.
„Mūsų klubo tikslas – kad žmonės su negalia gyventų aktyviai, kad neužsidarytų tarp keturių sienų. Pas mus žmonės ir susipažįsta, ir susidraugauja, ir drauge apsigyvena. Pasitaiko, kad sportas jiems padeda sutvirtėti ir tapti savarankiškais.
Vienas mūsų klubo vaikinas, pavyzdžiui, serga cerebriniu paralyžiumi, neturi tėvų, kurie galėtų padėti, bet pradėjo sportuoti ir dabar gyvena visavertį savarankišką gyvenimą“, – teigė Aldona.
Ji džiaugiasi kiekviena diena ir džiaugiasi gyvenimu. „Jei nori būti laimingas, tai toks ir būsi“, – įsitikinusi A. Grigaliūnienė.
Apdovanojimus sunku suskaičiuoti
A.Grigaliūnienė – lengvaatletė, 1994–2005 m. žaidė Klaipėdos moterų sėdimojo tinklinio komandoje „Žuvėdra“, 1994–2007 m. Lietuvos sėdimojo tinklinio rinktinės žaidėja. Europos taurės laimėtoja (1996 m., 1997 m.).
Europos čempionatuose laimėjo: 1997 m. Taline (Estija) – sidabro (tinklinis), 2003 m. Asene (Olandija) – aukso (rutulys, 10,83 m, pasaulio rekordas) ir sidabro (diskas), 2005 m. Espe (Suomija) – aukso (rutulys, 12,37 m, pasaulio rekordas), 2005 m. Lėverkuzene (Vokietija) – sidabro (tinklinis) medalius.
Pasaulio čempionatuose pelnė: 1994 m. Berlyne (Vokietija) – 2 aukso (rutulys ir diskas), Deventeryje (Olandija) – bronzos (tinklinis), 1998 m. Notingame (Jungtinė Karalystė) – 2 aukso (rutulys ir diskas), 2002 m. Lilyje (Prancūzija) – aukso (rutulys) ir sidabro (diskas), 2006 m. Asene – 2 aukso (rutulys ir diskas – 31,7 m, pasaulio rekordas) medalius.
2006 m. pasaulio žmonių su negalia lengvosios atletikos uždarų patalpų žaidynėse Bolnese (Švedija) – aukso (rutulio stūmimas) medalį.
1996 m. Atlantos paralimpinių žaidynių šuolio į tolį, 2004 m. Atėnų paralimpinių žaidynių rutulio stūmimo (11,07 m, pasaulio rekordas) čempionė, 2008 m. Pekino paralimpinių žaidynių rutulio stūmimo vicečempionė.
Apdovanota Gedimino ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (1996 m.), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi (2004 m.), Gedimino ordino Riterio kryžiumi (2005 m.), Buvusio Kūno kultūros ir sporto departamento Sporto garbės komandoro ženklu (2005 m.).