Po motociklo avarijos tik kairę ranką valdantis bėgikas Danas sodaitis dar neseniai galvojo, kad nebegalės daryti prisitraukimų, vairuoti motociklo, naudoti ginklo, sportuoti ar sukurti pilnavertiškų romantinių santykių. „Kaip vyras, kaip asmenybė jaučiuosi tapęs niekuo“, – po avarijos sakė D. Sodaitis. Tačiau įkvėptas dviejų didžiųjų mokytojų savo gyvenime, jis pasirinko ne pasyviai reaguoti į gyvenimo nesėkmę, o aktyviai susikurti naują gyvenimą per sportą. Dabar D.Sodaitis vėl sėkmingai vairuoja motociklą, daro atsispaudimus ir nešioja mylimą merginą. Ir visa tai – viena ranka!
Vilma Venckutonytė
Iš įsitikinimo „aš tapau neįgalus“ D. Sodaičiui padėjo išlipti noras ir ryžtas.
„Noras, be pasiryžimo siekti to noro, yra kaip prie savęs pririštas rąstas, kurį tampai ir tik apsunkini save, geriau jau tada neturėti tikslų ir gyventi laisvai. O jeigu nori pasiekti daugiau gyvenime – tą norą būtinai turi lydėti ryžtas, veiksmas. Ryžtingas reiškia motyvuotas, drąsus, sąžiningas, atsakingas, veikiantis“, – užsidegęs kalba D. Sodaitis.
Reabilituodamasis po 2015-aisiais patirtos motociklo avarijos D.Sodaitis vadovavosi principu: „geriausia gynyba – puolimas“. Taip, pradėjęs sportuoti, jis apsigynė nuo destruktyvių minčių, atakavusių galvą, savivertės praradimo, nevisapusiškumo jausmo ir su nauja ugnele ėmėsi kurti gyvenimą iš naujo.
Lūžį lėmė gydytojo klausimas – o kas toliau?
Jo, kaip aukščiausio lygio sportininko, lengvaatlečio, tikslus ir kultūrą suformavo du iškilūs žmonės – sporto medicinos gydytojas Kęstutis Linkus ir treneris Martas Skrabulis.
K. Linkus padėjo Danui sustiprinti raumenis, išmokė apsisaugoti nuo traumų, o tuo pačiu pradėjo naują erą sportininko gyvenime, uždavęs klausimą „Ir kas toliau?“.
„Koja jau susitvarkė, ranka stiprėja, ir kas toliau? Ar tu vėl bėgsi Lietuvoje, kur tavo negalios grupėje nėra konkurencijos, muši savo paties rekordus? O gal tu turi didesnių ambicijų? Jeigu jau pradėjai bėgioti, tai gal galima keltis didesnius tikslus, pavyzdžiui, patekti į Europos čempionatą?“, – sporto mediko žodžius prisimena D. Sodaitis.
Jis juokiasi, kad tuo metu jam tai atrodė kaip nusipirkti kosminį laivą – kažkas nerealaus, nes neturėjo nei savo aprangos, nei sporto klubo, nei maisto papildų, nei trenerio.
„Mes pradėjome nuo balto lapo, ant kurio užsirašiau tikslą. Kęstutis man taip išaiškino: tikslo turėjimas yra gerai, bet jis nėra geriausias dalykas. Reikia turėti tikslą (angl. aim) ir jį suskaidyti į mažesnius tikslus (angl. goals) – tai yra žingsniai, kurie padeda pasiekti tą didžiausią tikslą. Dideli dalykai susidaro iš mažų detalių. Šis požiūris man įgavo didžiulę prasmę ir grįžęs namo iškart užsirašiau tikslą „Europos čempionatas“ bei visus smulkius žingsnius į jį patekti“, – pasakoja D. Sodaitis.
Treneris išmokė disciplinos
Jau pirmo susitikimo su savo treneriu Martu Skrabuliu metu jiedu išsiaiškino, kad Danui reikės kitokios programos, bėgimo technikos ir papildomos priežiūros, nes sveikųjų legvaatlečių daromi pratimai tik kairę ranką valdančiam bėgikui netinka.
Pirmąsias sportinės etikos pamokas iš savo trenerio D.Sodaitis gavo labai anksti.
„Treniruočių pradžioje aš nepasižymėjau taktu ir atsidavimu. Todėl dažniausiai į treniruotę ateidavau kiek pavėlavęs ir kartą išgirdau, kaip treneris taktiškai sako „aš nesakau nei vienam, bet sakau visiems, kad jeigu treniruotė prasideda 11-tą valandą, reiškia, jūs turite ateiti anksčiau, pasidaryti mankštą, apšilimą, o lygiai 11-tą mes pradeda daryti tai, kas yra plane“. Tai man padėjo suprasti, koks yra požiūris ir kokia turi būti atsakomybė“, – pasakoja D. Sodaitis, nuo tada ir pats perėmęs trenerio požiūrį ir vertybes.
Atsidavimas sportui – ne auka, o privilegija
Pasak jo, dažnam gali atrodyti, kad laikytis sportinės disciplinos ir rutinos yra auka, tačiau treneris M. Skrabulis savo lengvaatlečiams suformavo kitokį požiūrį.
„Būti sportininku ir atstovauti Lietuvai yra privilegija, o griežta sportinė rutina, laisvalaikio ribojimas yra tik to dalis, bet ne auka. Tas požiūrio pakeitimas, atsakingas laiko planavimas ir padėjo man tapti tuo, kuo aš dabar esu, paralimpinės rinktinės nariu“, – prisipažįsta D. Sodaitis.
Tai pasireiškia kasdienėje lengvaatlečio rutinoje: miegoti jis eina 23 val., kad gautų 8 valandas kokybiško miego.
„Anksčiau mąsčiau klaidingai, kad mano treniruotės trunka tik 2 valandas per dieną, o 22 valandos yra laisvos ir galiu daryti, ką noriu. Dabar suprantu, kad tos 22 valandos man, kaip sprinteriui, yra pats brangiausias laikas, nes jis skirtas atsistatymui. Kuo geriau atsistatysiu, tuo daugiau galėsiu patobulėti rytoj“, – pasikeitusiu požiūriu džiaugiasi D. Sodaitis.
Treniruodamasis sustiprino savivertę
Jis pabrėžia, kad ne tik M. Skrabulio vadovaujama 8 lengvaatlečių grupė vadovaujasi tokiu požiūri, bet ir pats treneris nuolat mokosi, tobulėja, o ne tik atidirba 2 valandų treniruotės laiką.
„Kai pradėjau treniruotis Vilniuje su Martu, man padarė didžiulį įspūdį, kaip treneris žiūri į save, į sportininkus, kokios jo vertybės, kaip jis leidžia laisvalaikį. Pravedęs treniruotę, jis plačiai domisi savo profesijos naujovėmis, lanko kursus, perka brangius kursus, domisi naujausia literatūra, moksliniais tyrimais. Kai rengiame stovyklas Palangoje, pasportavęs su mumis treneris leidžia dienas mokydamasis. Visa tai matydamas, aš išsiugdžiau didžiulę atsakomybę prieš save ir prieš trenerį. Tai labai sustiprino ir mano savivertę, ir išmokė vertinti kitų darbą“, – pasakoja D.Sodaitis.
Toks trenerio įkvėptas požiūris į save kartu leido Danui suprasti – ko jis labiausiai nori gyvenime.
„Aš noriu nuolatinio tobulėjimo visose gyvenimo srityse, noriu kasdien po truputį tapti geresne savo paties versija“, – tuo vadovaujasi D. Sodaitis.
Atsisakė stresą keliančių veiklų
Kad geriau atsistatytų tarp treniruočių, D.Sodaitis ėmėsi pakeitimų savo kasdienėje veikloje. Vienas iš jų – sportininkas sąmoningai atsisakė stresą keliančių veiklų.
„Streso atsisakymas – vienas iš puikiausių sprendimų. Pavyzdžiui, streso man kėlė fotografavimas, ta blogąja prasme, kad reikia daug planavimo, sukti galvą renkant apšvietimą, daug komunikuoti su žmonėmis. Tad pertvarkiau savo veiklą: pradėjau fotografuoti mažiau, bet stambesnius projektus, nuomoju savo fotografijos studiją kitiems“, – apie pasiteisinusius sprendimus pasakoja D. Sodaitis.
Siekdamas geresnio sportinio rezultato, D.Sodaitis naudoja vizualizacijos metodą – įsivaizduoja save geriausioje formoje. Tai jam padeda susikaupti, sutelkti dėmesį.
„Dėl ko reikia svajoti? Ne dėl to, kad tu kažką gausi, bet kad kai į tavo gyvenimą ateis šansas nusipirkti kosminį laivą, tu atpažinsi tą šansą ir jau žinosi – kur kišti raktelį, kaip pasikeisti padangas ir galėsi tą daiktą pasiimti. Lygiai taip pat ir prie starto linijos aš įsivaizduoju save geriausioje formoje: kaip atsistosiu ant kaladėlės, įspausiu kojas, kokie bus pirmi žingsniai, aukštas pilvo presas, klubai, kojos, – taip vizualizuoju save ir esant šūviui viskas dėliojasi į vietas, įsijungia automatizmas, kuris padaro savo. Nes jeigu tu atsistosi prie starto linijos ir mintys nebus savo stalčiuose, tai kiekviena milisekundė yra labai svarbi, ji gali sukelti chaosą ir tu pralaimėsi startą“, – sąsajas parodo D. Sodaitis.
Kalbėdamas su vaikais pabrėžia, kad viskas yra įmanoma
Sportininkas dažnai susduria su aplinkinių nuostaba, kad tai, ką jis daro, atrodo neįmanoma.
„Dažnai bendrauju su vaikais mokykloje ir kalbamės apie žmogaus ribas. Klausiu – ar žmogus gali daryti atsispaudimus viena ranka? Vaikai sako – ne. Tada aš darau atsispaudimus viena ranka ir mes kalbamės apie tai, kad, kas atrodo neįmanoma, iš tikrųjų yra įmanoma. Viskas visiems – sveikiesiems ir neįgaliesiems – yra neįmanoma tik tol, kol jie pabando. Ribas susikuriame patys“, – sako D. Sodaitis.
Ieškantiems paskatinimo, įkvėpimo sportuoti, jis pataria susikurti palaikančią aplinką. Svarbu, kad šalia būtų žmonės, iš kurių norisi mokytis. D. Sodaičiui tai yra jo treneris ir kiti sportininkai.
Fizinius apribojimus, su kuriais susiduria, D.Sodaitis priima kaip galimybes stiprėti psichologiškai.
„Jeigu žmogus įveikia save, susidūrę su fiziniais apribojimais, tada jis ir psichologiškai stiprėja. Kitu atveju jis pereina į negalėjimą ir aukos vaidmenį“, – mąsto vyras.
Iš aukos vaidmens D. Sodaitis sako išlipęs jau seniai.
„Aš galiu sėdėti ir sakyti, kad aš esu neįgalus. Ir tai būtų tiesa. Bet esu tikras, kad verta pakeisti savo poziciją ir pasirinkti tokią: darbe, šeimoje, sporte iš aukos tapti pavyzdžiu, lyderiu, kuris nesiskundžia ir nepriekaištauja“, – vidinę transformaciją praėjo D. Sodaitis.
„Auksinės vertybės man yra pasitikėjimas ir pagarba. Pradedant nuo savo šeimos, santykių, taip pat ir sporte. Matau daug sportininkų, kurie nepasitiki savo treneriais arba po varžybų juos keikia – taip niekur nenueisi. Abipusis pasitikėjimas yra be galo svarbus, o trenerio kaip asmens ir autoriteto gerbimas man atrodo ypač svarbu“, – kalba sprinteris D. Sodaitis.
Jis juokiasi – kad šių vertybių (noro, ryžto, pagarbos ir pasitikėjimo) kombinacija yra tokia galinga, kad su ja galima išgelbėti pasaulį.
Kodėl verta būti fiziškai aktyviam?
Fizinį aktyvumą propaguojantis sportininkas pabrėžia, kad sportas ne tik didina žmogaus fizinę gerovę, bet ir kuria geresnį socialinį gyvenimą, suteikia bendravimo, kuria gerą aurą, duoda pasitenkinimo pasiekus mažų tikslų, augina žmogaus laimės jausmą. Vien dėl to verta judėti ir būti fiziškai aktyviu.
„Tyrimai įrodo, kad fizinis aktyvumas turi milžinišką galią. Dauguma žmonių į fizinį aktyvumą žiūri kaip į savo kūno, materialaus objekto tobulinimą, mėsos pakrutinimą. Bet jie nežino, koks didelis pyrago sluoksnis yra po apačia – kiek daug naudingų variklių užsikuria sportavimo dėka: tu tobulėji kaip asmenybė, keičiasi vertybės, atsiveria visai kiti gyvenimo matymo kampai“, – sako D. Sodaitis.
Nuolat šmaikštaujantis D. Sodaitis pokalbį pabaigia mintimi apie gyvenimo prasmę.
„Žinau! Daugybė prieš mirtį apklaustų žmonių, paklausti, ko labiausiai gailisi gyvenime, atsakė, jog gailisi ne to, ką yra padarę, o to, ko nepadarė. Taigi, gyvenimo prasmė yra gyventi taip, kad kuo mažiau eilučių liktų sąraše „Ko dar nepadariau“. Linkiu visiems įgyvendinti dalykus, kurių norisi. Nes viskas yra įmanoma“, – įsitikinęs sprinteris D.Sodaitis.
Šis straipsnis yra straipsnių ciklo „Neįgaliųjų sportininkų valia, tikslo siekimas ir psichologinis tvirtumas – įkvėpimas mums visiems!“ dalis. Straipsnių ciklas bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
