Naujame judėjimo „Parateam Lietuva“ projekte #ParateamPodcast – įdomiausios Lietuvos paralimpiečių ir kitų šalies paralimpinio judėjimo dalyvių istorijos. Nuo atletų ir jų trenerių iki medikų ir personalo. Apie ryškiausias mūsų paraatletų pergales, jų gyvenimą už sporto arenų ribų, pomėgius. Taip pat apie tuos žmones, kurie dažnai lieka už kadro, bet yra svarbi ir neatsiejama pergalių dalis.
Pirmo #ParateamPodcast epizodo svečias – 2016 m. Rio de Žaneiro paralimpinis čempionas Genrik Pavliukianec. Buvęs Lietuvos golbolo rinktinės lyderis pasakoja apie 25 metus trukusią sportininko karjerą, gyvenimą po sporto, norą grįžti į nacionalinę komandą. Vienas tituluočiausių šalies atletų dalijasi dar negirdėtomis ir smagiomis istorijomis iš sportinės karjeros užkulisių.
Gyvenimas praėjus 3 metams po karjeros pabaigos
„Pirmi dveji metai buvo tokie džiaugsmingi: daug laisvo laiko, daug dėmesio galiu skirti šeimai, keliauti pailsėti su šeima. Bet po tų dvejų metų paaiškėjo, kad to laisvo laiko turiu per daug. Atsirado problema: kaip panaudoti tą laiką tikslingiau? Atėjo labai sudėtingas momentas, reikėjo apsispręsti, kuo galima būtų užsiimti. Kilo mintis, kad toli nuo golbolo neatsitrauksiu. Man pavyko prikalbinti kelis jaunus ir kelis vyresnio amžiaus vyrukus, su kuriais subūrėme mėgėjų komandą. Startavome Lietuvos golbolo čempionate, o šiemet žaidėme Europos golbolo Superlygoje.“
Noras grįžti į Lietuvos golbolo rinktinę
„Labai sunki atsakyti, ar norėtųsi grįžti. Šiemet, aišku, jokių šansų nebuvo. Man toli gražu iki sportinės formos. Pasitreniravęs su rinktine pamačiau, kad man dar toli iki jų. Tokijo paralimpinės žaidynės yra perkeltos į 2021 metus, niekas nežino, kas čia ateityje bus ir kaip bus. Dėl sugrįžimo kažkokių didelių iliuzijų neturiu. Gal toks noras ir būtų pažaisti už rinktinę, bet tam reikia labai rimtai ruoštis. Kol kas apie tai anksti kalbėti. O pasibaigus karantinui, grįžus į sales ir sporto aikštynus, mes galėsime kažką galvoti. Bet pirma užduotis yra išgyventi šį sunkų laikmetį, nesusirgti, nesusargdinti mūsų artimųjų, o tik paskui viską planuoti. Kol kas planuoti negalime, nes nežinome, kiek užsitęs sudėtinga situacija.“
Rio de Žaneiro paralimpiados kaimelio „Laimės ratas“
„Ne paslaptis, kad per olimpines ir paralimpines žaidynes kaimelyje dideliais kiekiais ir labai sėkmingai yra dalinami prezervatyvai. Daugeliui sportininkų tai – vos ne pagrindinis suvenyras parsivežti tų prezervatyvų. Rio de Žaneire prezervatyvai būdavo specialiame aparate. Įėjus į valgyklą, ten būdavo tie keli aparatai. Sugalvojau tam aparatui pavadinimą – „Laimės ratas“, nes jis, sukant, labai tarškėdavo. Toks įspūdis, kad į tave žiūri visa valgykla, kai tu suki tą „Laimės ratą“. Vieną gražų vakarą susitikome su būsimais varžovais – Brazilijos golbolo rinktine. Žaidimų kambaryje mes vienas prieš vieną su brazilais žaidėme kažkokį stalo žaidimą. Kažkas iš mūsiškių pralaimėjo, man atrodo, Justas Pažarauskas. Justas sugalvojo tam brazilui įteikti prizą iš to „Laimės rato“. Kilo didelė juoko banga.“
Visas pokalbis su Genriku Pavliukianecu: