Lietuvos paralimpinė rinktinė, pirmoji jos grupė, pirmadienį išvyksta į #Paris2024 paralimpines žaidynes, o jūs turėsite išskirtinę galimybę apie jas sužinoti iš pirmų lūpų, iš atleto perspektyvos, nes savo dienoraščiu iš žaidynių su jumis dalinsis plaukikė Gabrielė Čepavičiūtė. Pirmosios Gabrielės mintys – šiame įraše.
Gabrielė Čepavičiūtė (Dano Sodaičio/LPAK nuotr.)
„Pastarosiomis dienomis ruošiuosi kelionei į Paryžiuje vykstančias paralimpines žaidynes. Apie dalyvavimą sužinojau dar tik vasaros pradžioje, o štai, jau visai netrukus, aš bei dar aštuonios sportininkės ir sportininkai atstovausime Lietuvą aukščiausio lygio varžybose. Žinau, kiek reikia tam atiduoti ir paaukoti, todėl tikrai vykstu su šypsena ir meile.
Džiaugsmo suteikia ne tik dalyvavimas, bet ir galimybė būti vienai iš tų, kuri neš Lietuvos vėliavą per atidarymo ceremoniją kartu su lengvaatlečiu Donatu Dundziu. Ši garbė yra ir atsakomybė, kadangi nors vėliavą nešime dviese, bet tai yra nepaprastai susiję su Lietuva ir jos žmonėmis. Manau, kad čia yra vienas iš būdų parodyti pasauliui, jog Lietuva paralimpiniame sporte sėkmingai dalyvauja.
Tačiau pasidžiaugti verta ne tik Lietuvos, kaip šalies, dalyvavimu, bet ir moterų gausa. Lietuvos rinktinę Paryžiuje sudaro net penkios atletės, o žaidynėse apskritai 45% dalyvių yra būtent moterys. Tai rodo, jog moterų sportas auga, klesti, o kiekviena mūsų komandos narė yra ypatinga savo ryžtu. Norėčiau tikėti, jog toks dalyvavimas kelia susidomėjimą ne tik paralimpiniu sportu bendrai, bet ir motyvuoja daugiau moterų į jį įsitraukti. Moterų kelias į atletines aukštumas – ne vienintelis puikus pasiekimas.
Sugrįžtant vos 32 metais atgal, verta prisiminti pirmąjį nepriklausomos Lietuvos dalyvavimą vasaros Paralimpinėse žaidynėse, vykusiose 1992 m. Barselonoje. Tada Lietuvos delegaciją sudarė vos keturi sportininkai. O štai dabar esame devyniese, tačiau negalima pamiršti kaip tie ankstesni keturi atletai, ta komanda davė pradžią, jie nutiesė kelią, kuriuo šiandien mes galime naudotis ir kuriuo einame, tęsiame tradiciją. Dėl jų tiek aš, tiek kiti atletai bei atletės turi galimybę pamatyti, jog paralimpinis sportas nėra tik „antraeilis“ sporto renginys, tai judėjimas, kuris atveria vis daugiau – galimybę pažinti save, kitus, sustiprėti tiek fiziškai, tiek psichologiškai.
Su nekantrumu laukiu ateinančių dviejų savaičių, žinodama, kad kartu su komanda širdy nešime ne tik savo asmeninius troškimus ir lūkesčius, bet ir Lietuvos vėliavą, simbolizuojančią vienybę. Svarbiausia varžytis su meile Lietuvai, sau bei savo sportui. Labai tikiuosi, jog atsiras tų, kurie palaikys ir supras. Au revoir!“