2020 kovo 25

Aušra Garunkšnytė apie nukeltas Tokijo žaidynes: „Pasiruošiu dar geriau“

Aušra Garunkšnytė naujieną apie Tokijo paralimpinių žaidynių nukėlimą į 2021-uosius sutiko ramiai. Regėjimo negalią turinti 28-erių maratonininkė, dar pernai tapusi pirmąja Lietuvos sportininke, iškovojusia bilietą į paralimpiadą, viliasi, kad papildomi metai išeis į naudą ir jai, ir kitiems mūsų šalies sportininkams, kurie dar neturi kelialapių į paralimpinį Tokiją. Lino Balsio treniruojama ilgų nuotolių bėgikė apie situaciją pasidalijo mintimis su Parateam.lt.

Aušra Garunkšnytė

– Aušra, kaip reagavai į žinią, kad Tokijo žaidynės nukeltos?

– Šį kartą aš labai ramiai sureagavau (juokiasi – red.). Ne, rimtai. Maniau, kad gal nukels į šį rudenį, bet OK, viskas gerai. Pamaniau, kad galės kiti sportininkai siekti kelialapių ir Lietuva turės didesnę rinktinę. Asmeniškai man viskas gerai, nepergyvenu. Mano treneris sako, kad aš labiau pasiruošiu ir bus viskas labai gerai. Vakar treneris man pasakė, kad maratonas mėgsta brandą.

Galima sakyti, kad buvau gerai ruošiama susitaikyti su šia mintimi. Treneris paskutinę savaitę man rašė, kad plano kol kas nedėlioja, nes visko gali nutikti. Manau, kad mane aplinkiniai pradėjo tam ruošti. Dėl to nebuvo tokios pasaulio pabaigos kaip po žinios apie atšauktą Tokijo maratoną.

– Dėl koronaviruso neįvyko startai Tokijo ir Barselonos maratonai. Sunku buvo?

– Taip, tikrai taip. Bet nieko, atsigavau, viskas dabar yra tvarkoje (šypsosi – red.).

– Kovą „Bėgime į laisvę“ daugiau nei 14 min. pagerinai savo rekordą. Panašu, kad išsiliejai po atšauktų Tokijo ir Barselonos maratonų?

– Finiše net nesupratau kas nutiko. Likus porai kilometrų, treneris sakė, kad viskas gerai, kad labai gražiai bėgu, kad jau mato, jog laikas bus labai įspūdingas, labai geras. Tačiau apie tai negalvojau, tuo momentu tikslas buvo finišuoti, nes jautėsi tas nuovargis. Finiše man pasakė: tu pirma. Aš tokia: nesupratau, kodėl pirma, lyg ir turėjo mane kažkas lenkti… Žiauriai faina, negaliu patikėti, kad aš galiu taip bėgti. Trenerio darbas atsiperka, tai svarbiausia. Džiaugiuosi, kad buvo stabilus bėgimas.

Turėjau peiserius (maratonininkei padedantys bėgimo partneriai – red.), kurie leido nenuobodžiauti. Be jų tikrai nebūčiau prabėgusi tokiam laikui, nes man reikia, kad mane kažkas pravestų. Dar labai džiaugiuosi, nes žinau, kad turiu draugų, kurie ateis ir palaikys. Draugai ir šiaip atsitiktiniai sirgaliai yra skirtingi dalykai. Nesvarbu, ar draugai pabuvo iki pabaigos, ar tik truputį. Visai kitokia emocija, kai tave palaiko žmonės, kurie pažįsta tave.

Žinoma, masiniuose bėgimuose bėgsiu be peiserių. Manau, mums reikia toliau dirbti, kad būčiau greitesnė ir bėgčiau stabiliau. Aš ir dabar bėgau visai stabiliai, bet reikia man tą greitį dar palavinti.

– Su dabartiniu rezultatu 2016 m. Rio de Žaneiro paralimpiadoje būtum pretendavusi į medalį. Po šio pasirodymo kilo minčių apie apie apdovanojimą Tokijuje?

– Buvo toks momentas, kai aš buvau pradėjusi save reitinguoti, žiūrėti, kurioje vietoje esu, lyginti su savo varžovėmis. Bet pabendravau su psichologu ir nusprendžiau, kad negaliu to daryti, nes jaučiu įtampą ir užmirštu, kad aš turiu susitelkti savo darbui, negalvoti, kas vyksta aplink. Aš negalvosiu, kur aš esu ir ar esu verta laimėti medalį – nesvarbu kokį. Manau, finišavusi varžybose žinosiu: padariau viską, kad laimėčiau medalį ar padariau, kad finišuočiau ir parodyčiau įspūdingą rezultatą. Labiausiai aš noriu kiekviename starte rodyti kaskart vis geresnį savo rezultatą.

– Po „Bėgimo į laisvę“ gavai šiek tiek poilsio. Kaip pavyko jį išnaudoti?

– Turėjau keturias laisvas dienas. Žinokite, po paskutinio maratono labai greitai vėl pradėjau norėti bėgioti. Buvo ta mintis, kad metas ruoštis, nes nedaug lieka laiko. Niekada nenoriu per ilgai ilsėtis. Tų keturių dienų poilsiui man visiškai užteko. Nuo praeitos savaitės treniruojuosi, keturias dienas per savaitę šiek tiek bėgioju. Dabar sužinojome, kad Tokijo žaidynes nukėlė. Bet poilsio nesinori, tai tiesiog dirbame palengva toliau.

Su treneriu kalbėjome, kad bus daugiau aiškumo dėl treniruočių, kai paskelbs naujas paralimpinių žaidynių datas. Reikia susidėlioti planą. Yra minčių pabandyti rudenį kažkur prasibėgti, kad nebūtų per didelė pertrauka. Viskas paaiškės vėliau. Treneriui sakiau, kad galbūt visai nieko būtų prasibėgti Londono maratone, nukeltą į rudenį. Tačiau kol kas dar neaišku. Pagrinde viskas priklausys nuo žaidynių datos. Kol kas lieka tam tikrų klaustukų.