Vienintelis Lietuvoje parairkluotojas 31-erių Augustas Navickas šią žiemą jaukinasi naują sporto šaką – slidinėjimą sėdint, kurio pagrindus gavo Druskininkų „Snow Arenoje“, o įgūdžius tobulino Bialka Tatranska kalnuose Lenkijoje įsikūrusiame „Active Therapy“ klube, kuris specializuojasi žmonių negalia slidinėjimo mokymuose.
Augustas Navickas (Donato Gribausko/LPAK nuotr.)
Vilma Venckutonytė
„Slidinėjimo instruktoriai prisitaiko prie pačias įvairiausias negalias turinčių žmonių ir elgiasi taip, kad suteiktų galimybę maksimaliai pasireikšti jų savarankiškumui“, – sako sidinėjimą sėdint pamėgęs A. Navickas.
Stabdžiai – tėvai ir visuomenė
Jo įsitikinimu, dvi priežastys, kodėl maža dalis jaunimo su negalia sportuoja, – tėvai juos per daug saugo, o visuomenė per greitai „nurašo“. A. Navickas prisimena savo patirtį, kai būdamas 22-ejų važiuodamas kalnų dviračiu susižalojo stuburą ir reabilitacijos klinikoje jam buvo pasakyta – „žaidimo pabaiga“.
„Pirmi metai po traumos buvo labai izoliuoti, nes bendras vizuomenės matymas yra toks, kad viskas, tapai neįgalus ir gyvenimas pasibaigė. O aš pats taip nemaniau, juk XXI amžius ir tikrai prisitaikysiu. Net jaunos kineziterapeutės prognozavo man liūdną ateitį – pirmą vežimėlį išmatavo man 5 cm per platų (tai tarsi vaikščioti su 5 cm per dideliais batais!), nes buvo tikros, kad su vežimėliu nebebūsiu fiziškai aktyvus ir netrukus turėsiu antsvorio. Dar man aiškino, kad tavo draugais nuo šiol bus tik žmonės vežimėliuose“, – ribojančią aplinką prisimena A. Navickas.
Dešimtus metus su vežimėliu judantis A. Navickas pastebi, kiek daug tėvų stumia savo vežimėliuose sėdinčius vaikus, nors šie puikiai gali juos vairuoti patys.
„Jaunuoliams su negalia reikia suteikti kuo daugiau savarankiškumo. Perdėta tėvų apsauga yra vienas iš pagrindinių stabdžių, kodėl tiek mažai jų sportuoja. Atrodo, kad vaikas su negalia yra debesėlis ir negalima leisti, kad jam kas nors atsitiktų, bet tada jis ir patyrimų negauna“, – kalba A. Navickas.
Pakeitus klasifikacijos tvarką, nebesieks irklavimo aukštumų
Rio de Žaneiro paralimpinėse žaidynėse Lietuvos irkluotojas iškovojo 10 vietą. Nepatekęs į Tokijo paralimpines žaidynes, dabar A. Navickas irklavimui skiria mažiau laiko. Po pasikeitusios irkluotojų klasifikacijos tvarkos klaipėdietis įvertino, kad neturi šansų varžytis dėl paralimpinių medalių.
„Mano neįgalumo klasėje padaugėjo stiprių konkurentų, nes pasikeitusios klasifikacijos taisyklės tapo laisvesnės ne mano naudai. Dabar vaikštantys ar dalį amputuotos kojos turintys sportininkai pateko į mano grupę, o menkiausia galimybė atsispirti kojomis irkluojant prideda nežmoniškos jėgos. Aš pats žemiau juosmens nevaldau kūno, raumenys – neveikiantys, man neįmanoma atsispirti irkluojant. Turintieji daugiau raumenų funkcijos turi ir daugiau galimybių laimėti“, – savo sprendimą baigti profesionalią irkluotojo karjerą aiškina A. Navickas.
Jis pats savo pažangą vertina taip: „pasiruošimo Tokijui ciklas buvo 5 metai, kiekvienais metais aš stabiliai gerinau savo rezultatus, nuolat stiprėjau fiziškai, tobulėjau, reiškia – dirbau teisingai“.
Išbando naujas paralimpines sporto šakas
A. Navickas sako jau pailsėjęs po intensyvių irklavimo metų ir džiaugiasi, kad paralimpiniame sporte profesionaliai sportuoti galima žymiai ilgesnį laiką, nei sveikųjų sporte. Todėl tikisi atrasti naują sporto šaką, kurioje turės realių šansų varžytis dėl medalių.
„Išbandžiau slidinėjimą sėdint, šaudymą iš lanko, dalyvavau rankinių dviračių varžybose. Dėl savo sveikatos tai sportuosiu visą gyvenimą. O kadangi man norisi varžytis, tikiuosi, kad susirasiu ir naują sporto šaką, kurioje pasieksiu aukštą meistriškumą“, – sako A. Navickas, šiuo metu pagrinde užsiimantis vaizdo klipų ir reklamų montavimu bei interneto svetainių administravimu.
Pasak jo, išbandytasis šaudymas iš lanko iš principo yra kitoks sportas, nei irklavimas, nes jame svarbiausia – technika, o didelės jėgos nereikia.
„Man iškart pavyko ir patiko šaudyti iš lanko – turiu susikoncentruoti, atsipalaiduoti, susikaupti. Iš treniruočių išeidavau pravalytomis smegenis, švaria galva. O dar faktas, kad Klaipėdoje šaudymo laukas yra Smiltynėje, tai visas ritualas gaunasi – persikelti su keltu, pabūti gražioje gamtoje, gryname ore. Kai tik šaudymo iš lanko treniruotės persikels iš vežimėliams nepritaikytos sporto salės į lauką, iškart tęsiu jas“, – sako A. Navickas.
Dar vienas sportas, kuriam pastaruoju metu daugiau dėmesio skyrė A. Navickas – rankinių dviračių treniruotės, dalyvavimas jau dviejuose Lietuvoje surengtuose neįgaliųjų dviračių čempionatuose. Patį dviratį vyras turi jau ne vienerius metus ir naudodavo jį kaip alternatyvą irklavimo treniruotėms.
Šalčio terapija saugo nuo ligų
Bendra fizine forma A. Navickas rūpinasi visus metus.
„Darau rytines mankštas, taikau sau šalčio terapiją, nuo jos iškart sumažėjo sveikatos bėdų. Kadangi kojų nevaldau, jos atrofavosi, kraujotaka yra sutrikusi ir kojos labai jautrios šalčiui, nors ir tris sluoksnius po kelnėmis apsirengčiau, todėl žiemą man kartodavosi uždegimai, ligos, o pradėjęs taikyti šalčio terapiją nebesergu“, – pasakoja A. Navickas.
Be to, vyras kasdien treniruojasi su namuose turimais svarmenimis, įrankiais, naudoja gumas, keliskart per savaitę treniruojasi sporto klube.
Jis pataria žmonėms su negalia, norintiems sportuoti, nebūtinai ieškoti specializuotų sporto klubų ar specialių sąlygų, o skambinti į bet kurį sporto klubą, bet kuriam norimam treneriui ir kalbėtis apie galimybę pas juos sportuoti.
„Aš irgi buvau pirmasis, kuris atsiradau neįgaliųjų irklavime Lietuvoje. Tiesiog mano treneriui buvo įdomu pirmąkart dirbti su nevaikštančiu irkluotoju. Nors kai pradėjau treniruotis Klaipėdos irklavimo centre nebuvo nei man pritaikytų dušų, nei rūbinių – išlipdavau iš valties ir važiuodavau namo praustis. Per tą laiką irklavimo centrą renovavo ir dabar jau jis pritaikytas neįgaliesiems pagal visus standartus. Dabar sąlygos žmonėms su negalia gerėja visur. Vežimėliuose sėdintys žmonės sėkmingai kaituoja, slidinėja, reikia tik eiti, ieškoti, bandyti“, – tvirtina A. Navickas.
Skatina žmonių su negalia įtrauktį
Jis sako puikiai suprantantys žmones su negalia, kurie skundžiasi skausmais ir teisinasi negalintys sportuoti.
„Turint negalią sunkiau susimotyvuoti, nes ištisai ką nors skauda. Bet kuo ilgiau užsibūni tame skausme, tuo darosi sunkiau. Žmonės iš prigimties yra tingūs – jeigu nereikia, tai ir nedarys. Tačiau tik pradėjęs daryti pajauti malonumą“, – sportą ir fizinį aktyvumą propaguoja A. Navickas.
Be sporto, A. Navickas su žmona Ema turi daugiau veiklų, skatinančių žmonių su negalia įtrauktį. Projekto „Judu365“ metu jie bendradarbiauja su Klaipėdos rajone esančia Dovilų pagrindine mokykla ir organizuoja fizinio aktyvumo veiklas vaikams, turintiems autizmo spektro sutrikimų. Kartu plečia socialinį verslą „Hero talents“, kuris skatina įtraukties ir įvairovės strategijas verslo įmonėse ir siūlo reklamos bei renginių verslams bendradarbiauti su negalią turinčiais modeliais ir pranešėjais.
Šis straipsnis yra straipsnių ciklo „Neįgaliųjų sportininkų valia, tikslo siekimas ir psichologinis tvirtumas – įkvėpimas mums visiems!“ dalis. Straipsnių ciklas bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.