„Esu bronzinis berniukas“, – šypsosi lengvaatletis, rutulio stūmikas ir disko metikas Donatas Dundzys.
Bronza – dažniausiai alytiškį lydintis apdovanojimas aukščiausio rango tarptautinėse varžybose. Bronzos medalius D. Dundzys yra atvežęs iš Europos ir pasaulio čempionatų. Išties puikūs pasiekimai, tačiau 27-erių sportininkas neslepia ambicijų kilti aukštyn ir taikytis į titulus.
Juolab, kad Europos ir pasaulio čempionatų prizininkui yra 27-eri – laikas, kai rutulio stūmimo ir disko metimo sektoriuose besivaržančių sportininkų branda prasideda.
D. Dundzys tai įrodinėja ir šiemet – likus mažiau nei metams iki 2020 m. Tokijo paralimpinių žaidynių. Alytiškis užfiksavo asmeninius rekordus ir rutulio stūmimo, ir disko metimo sektoriuose. Rugpjūtį Paryžiujetarptautinėse „Grand Prix“ serijos varžybose D. Dundzys rutulį nustūmė rekordiškai toli – 13 m 43 cm. Rugsėjį Lietuvos čempionate diskas skriejo toliau nei bet kada iki šiol – 48 m 58 cm.
Likus mėnesiui iki svarbiausio 2019 m. starto – pasaulio čempionato – D. Dundyzs planetos reitinge F37 klasėje tarp rutulio stūmikų rikiuojasi penktas, o tarp disko metikų yra 14-oje vietoje. Tiesa, čia neužfiksuotas Lietuvos čempionate pasiektas D. Dundzio rezultatas, kuris alytiškį kilsteltų į šeštą vietą.
„Dirbame, sportuojame, stengiamės. Žiūrėsime, kaip bus“, – lakoniškai apie vis labiau artėjančias planetos pirmenybes Dubajuje kalba Jono Baltrušaičio auklėtinis.
D. Dundzys Alytuje – tikra įžymybė. Sportininkas ir jo treneris ne kartą apdovanoti Alytaus vadovų už miesto ir šalies garsinimą pasaulyje. Lengvaatletis nuolat jaučia ir draugų, artimųjų palaikymą. Sako, kad širdžiai malonu, kai pagiria. Donatą skatina visi, ypač dvejais metais jaunesnė sesuo Milda.
„Ji sako: „Šaunuolis, varyk, gal kitais metais nebebus bronzos, būsi auksinis“, – pasakoja lengvaatletis.
Nors šeimos palaikymas visuomet supo Donatą, aplinkiniai nebuvo tokie švelnūs. Donato mama Valė prisimena, kad vaikinas ne kartą buvo susidūręs su patyčiomis. Priežastis – cerebrinis paralyžius, dėl kurio vaikinas sunkiau valdo dešinę kūno pusę, o viena jo koja yra trumpesnė.
„Einant į mokyklą, vaikai buvo žiaurūs. Visko buvo, bet paaugęs Donatas išsiugdė valią, atsakyti ką reikia. Tai suteikė stiprybės“, – pasakoja sportininko mama.
„Aš su draugais pajuokauju: „Neįgalus aš, padėkit man“. Jie mano atsako: „Koks tu neįgalus, dar taip pasakysi, gausi per galvą. Tu toks pats, kaip ir mes“, – juokiasi sportininkas.
D. Dundzio pažintis su sportu prasidėjo dar vaikystėje, o sportuoti jį skatino mama, norėjusi atrasti užsiėmimą, kuris patiktų sūnui, sustiprintų jo kūną, o kartu ir ugdytų valią.
D. Dundzio treneris J. Baltrušaitis pastebėjo savo auklėtinį, kai šis buvo dar vaikas ir tiesiog žaidė prie Dailidės ežero, mėtė kamuoliuką.
„Dirbant su sveikaisiais sportininkais pamačiau vaikinuką, atvažiavusį su mamyte. Jis rodė, kaip mesti kamuoliuką – ruošėsi neįgaliųjų vaikų varžyboms. Negalvodamas apie ateitį priėjau prie jo, matau, kad vaikinukas drovus, stengiasi kamuoliuką mesti, o nelabai išeina. Parodžiau, kaip techniškai reiktų mesti ir pasakiau: „Donatai, kai tau bus kokių 15 metų, gal norėsi ateiti treniruotis“, – pasakojo J.Baltrušaitis.
Trenerio kvietimas buvo priimtas, D. Dundzys po kelerių metų pradėjo dirbti su J. Baltrušaičiu. Atletas ir treneris kartu jau dešimt metų. Nors kartais pasipyksta, treneris auklėtinį net jį pavadina sūnumi.
„Aš juokaudamas sakau, kad jis man kaip trečias sūnus. Su Donatu praleidžiu daugiau laiko nei su savo dviem sūnumis. Aišku, būna visko, pasiginčiji dėl technikos, treniruočių metodikos, bet randam bendrą kompromisą. Kai buvo vaikas, niekada nesiginčydavo ir klausydavo. Dabar jau vyras, turi savo nuomonę. Bet taip ir turi būti“, – šypsosi J.Baltrušaitis.
Dabar ir pats Donatas pripažįsta, kad nebeįsivaizduoja gyvenimo be sporto.
„Aš nežinau, kaip būčiau atrodęs, jei būčiau nesportavęs. Sportas man labai padėjo. Negaliu net pasakyti, koks galėjau būti. Gal visai sunkiai vaikščiočiau“, – pasakoja Donatas.
Užsispyrimo ir ryžto sportininkui gali pavydėti bet kas. Treniruočių nepraleidinėdavo, dirbo, kai tik galėjo – net ir mokydamasis, studijuodamas ar atlikdamas praktiką visada rasdavo laiko sportui. Kaip sako jo treneris, sportininkas su negalia įkvepia daugelį sveikųjų.
„Jis turi sportininko charakterį, yra labai užsispyręs ir siekia užsibrėžto tikslo. Net mane tai skatina daryti. Donatas – didelis pavyzdys sveikiesiems sportininkams, kadangi rodo pavyzdį savo darbštumu, užsispyrimu, valios savybėmis“, – pasakojo J.Baltrušaitis.
Užsispyrimą, požiūrį į darbą ir atsakomybę vaikinas perėmė iš savo tėvo Romo, kuriam likimas irgi nepagailėjo išbandymų. Būdamas 42-ejų, vyras susirgo išsėtine skleroze. D. Dundzio mamai teko padėti ne tik savo sūnui, bet ir rūpintis tėvu. Bet moteris nepalūžo.
„Gyveni ir per tiek metų su viskuo susitaikai. Kitaip turbūt ir būti negali, gyvenimas duoda išbandymus. Kaip sakė Vytautas Kernagis: „Stiprus ne tas, kuris muša, bet tas, kuris atsilaiko“. O kaip kitaip atsilaikyti, kai aplinkiniams reikia paguodos, nes jiems sunkiau“, – sako V. Dundzienė.
Nepaisant griežto treniruočių ir varžybų tvarkaraščio, mamai daug padeda ir sūnus. D. Dundzys moka visus ūkio darbus ir daro viską, ką reikia: pjauna, kapoja malkas, padeda atlikti remonto darbus.
D. Dundzio aistra – automobiliai. Apie juos svajota nuo vaikystės. Nors tuomet galvojo, kad negalės vairuoti. Klydo. Nors ir su apribojimais, automobilį jis vairuoja, o kai reikia – pats ir susiremontuoja. Sportininkas yra baigęs Alytaus profesinio rengimo centrą, pagal specialybę jis – automechanikas.
„Mėgstu švarą palaikyti – siurbiu, valau, prasiu. Draugai man net sako: „Kiek tu siurbliuoji, dažus nuvalysi“, – šypsosi D. Dundzys, sukdamasis aplink savo blizgantį sidabro spalvos „Mercedez Benz“.
Vėl prabilęs apie sportą, D. Dundzys pripažįsta: rutulio stūmimas jam arčiau širdies nei disko metimas. Tai patvirtina ir rezultatai, apdovanojimai, iškovoti rutulio stūmimo sektoriuje.
„Man asmeniškai rutulys yra arčiau širdies. Rutulį tu aiškiai jauti rankoje. O paimi tą mažiuką kilogramo diskutį ir nelabai ką ten pajauti“, – juokiasi D. Dundzys.
Nors medaliai byra vienas po kito, Donatas jaučia – dar yra kur tobulėti. Lengvaatletis vis pagalvoja ir apie artėjančias Tokijo paralimpines varžybas. Pasvajoja apie apdovanojimų pakylą.
„Būtų gerai kokį medalį užsikabinti. O tikslas – pasigerinti geriausius asmeninius rezultatus. Visi sako, kad jėgos turiu kaip arklys. Reikia patobulinti techniką ir viskas bus gerai“, – šypsosi Donatas.