Lengvosios atletikos trenerė 85-erių Algina Marija Vilčinskienė kasdien keliasi 6 valandą ryto, renkasi kontrastinį dušą, po kurio tampa žvali ir žygiuoja į stadioną bei Klaipėdos lengvosios atletikos mokyklos maniežą. Stadione daro mankštą, manieže vaikams rodo lengvosios atletikos pratimus, o po treniruočių pati ruošiasi veteranų varžyboms rutulio stūmimo rungtyje.
Algina Marija Vilčinskienė – Rimanto Navicko RGB Pictures nuotrauka
Vilma Venckutonytė
„Visi juokiasi, kad statysiu Lietuvos rekordą! Sakau – statysiu, kiek nustumsiu, tiek bus rekordas, nes niekas mano amžiuje Lietuvoje rutulio dar nestumdė“, – sako A. M. Vilčinskienė, visą gyvenimą praktikavusi disko metimą ir rutulio stūmimą, dukart pagerinusi Lietuvos rutulio stūmimo rekordą (iki 14,17 metrų 1959 metais).
Treniruodama mokinius ir pati atjaunėja
Veteranų varžybose gali dalyvauti žmonės nuo 35 metų, grupės skirstomos kas 5 metus.
„Aš esu vienintelė trenerė, kuri dalyvauja veteranų varžybose. Iš panašaus amžiaus moterų veteranų varžybose dar pasirodo Jadvyga Putinienė, daugkartinė Lietuvos ieties metimo čempionė, buvusi olimpinių žaidynių dalyvė. Tai yra ir galimybė mums visiems susitikti bei pabendrauti, bet vis tiek mums svarbiausia yra parodyti sportinį rezultatą“, – pabrėžia A. M. Vilčinskienė.
Pasak jos, sportininkas visada lieka sportininku, kuris net ir senatvėje žymiai lengviau ligas pakelia.
„Mano amžiaus močiutės atrodo visai kitaip, nei aš, nes aš visą laiką judu. Atrodo, tokiame amžiuje jau galėčiau ilsėtis, piešti, bet aš negaliu nejudėti. Todėl ir dirbu. Treniruodama mokinius ir pati jaunesnė pasidarau. Man be galo malonu bendrauti ir dirbti su jaunimu“, – prisipažįsta A. M. Vilčinskienė.
Ji akcentuoja, kaip svarbu vaikams nuo mažens skiepyti meilę sportui ir fiziniam aktyvumui. Pasak jos, ir veteranų varžybose paprastai dalyvauja buvę sportinkai su savo vaikais, vaikaičiais ir provaikaičiais. Tai parodo, koks svarbus vaikams yra suaugusiųjų pavyzdys.
„Aš pati – nuo mažens su sportu. Pamenu, kai buvau 6-erių metų, mano 10-čia metų vyresnė sesuo mokėsi Kaune, buvo sportininkė, plaukikė, o aš labai nemėgau sportuoti. Sesuo mane per jėgą įmesdavo į vandenį – arba skęsk, arba plauk. Aš slėpdavausi nuo jos, o paskui likimas taip pasisuko, kad mus ištrėmė į Sibirą, užaugau tarp buriatų, į mokyklą eidavau po 5–6 kilometrus, eidami ir vilkus matydavome, ir gyvačių, – tokie dalykai mus užgrūdino. Ir dabar, būna, kolegos manieže juokiasi – reikia visus į Sibirą vežti, tai ilgai gyvens“, – pasakoja A. M. Vilčinskienė.
Žaidimo forma – didesni krūviai
Meilė vaikams yra pagrindinis trenerės darbo atspirties taškas. Lengvosios atletikos treniruotes ji veda kartu su paralimpiete dukra Ramune Adomaitiene.
„Mes su Ramune vaikus labai mylime. Kiekvieną treniruotę gerai apgalvojame, kad visi vaikai būtų įtraukti. Jegu tik vaikus paleidi, jie pradeda nuobodžiauti. Jeigu treneris „dūšios“ neatiduoda, vaikai greitai atšąla. Todėl per bendro fizinio parengimo treniruotes žaidžiame daug žaidimų, nuperkame įvairių barjeriukų, šaudynių. Atsinešame į treniruotes saldainių, vynuogių – tai kainuoja mažai, bet labai padeda. Geriausios estafetės būna dėl saldainių. Pralaimėjusiems bauda – pritūpimai. Jiems vis įdomiau. Sporte svarbu patirti emocijų“, – pasakoja A. M. Vilčinskienė.
Pasak jos, kai vaikai treniruojami žaidimo forma, jie pakelia žymiai didesnius krūvius. Trenerė su vaikais apie sportą kalbasi ir per sveikatos prizmę.
„Sakau – vaikai, sportuokite! Nebūsite čempionais, bent jau būsite sveiki. O sveiki jūs visiems būsite reikalingi“, – tvirtina trenerė.
Ji nuolat sulaukia padėkų iš buvusių sportininkų, dabar jau pasklidusių po visą pasaulį, už tai, kad kadaise paskatino juos sportuoti ir kaip dabar ta sportavimo patirtis padeda jiems jų darbuose.
„Kadangi aš – prie meno, kiekvieno pratimo judesį išpiešiu ant kartono. Duodu vaikams tokį planą ir jiems lengviau daryti pratimus. Nufilmuojame, kaip vaikai atlieka pratimus – vaikams daug įdomiau. Reikia su vaikais žaisti. Jeigu tik liepsi bėgti 20 ratų – po kelių dienų jie nebebėgs“, – pasakoja A. M. Vilčinskienė ir prisipažįsta gaunanti daug adrenalino šiame darbe ir dėl to pati besijaučianti gerokai jaunesnė.
Mielai treniruotų daugiau žmonių su negalia
Moteris ne tik treniruoja vaikus, bet ir daugiau kaip 20 metų skyrė sportininkų su negalia ugdymui, o su dukra Ramune Adomaitiene, kuri po avarijos patyrė traumą ir pradėjo rodyti išskirtinius rezultatus neįgaliųjų sporte, juodvi yra puikus trenerės ir lengvaatletės tandemas.
„Aš mielai ir dabar imčiausi treniruoti vaikų ar suaugusiųjų su negalia, kad ir visuomeniniais pagrindais. Bet kiek Klaipėdoje vyksta neįgaliųjų renginių, mūsų su Ramune nepakviečia, nors triskart dalyvavome paralimpinėse žaidynėse. Tai gaunasi, kad neįgaliųjų sporto organizacijos neišnaudoja mūsų potencialo padėti, prisidėti“, – sako A. M. Vilčinskienė.
Ji pasakoja leidžianti ir savo treniruojamiems vaikams išbandyti neįgaliųjų sporto „skonį“, kadangi dažnas vaikas iš pradžių numoja ranka – „aj, ką čia tas neįgaliųjų sportas“.
„Sakau vaikams, gerai, pabandome stumdyti rutulį atsisėdę. Jie jau pamato, kad visai kitaip, nelengva. Užrišu akis ir sakau – šok į tolį. Rėkia „trenere, nežinau kaip“. Tokie pavyzdžiai parodo jiems, kaip jaučiasi sportininkai, turintys negalią, ir vaikams tai būna labai įdomu. Dabar jau jų požiūris visai kitoks“, – pasakoja A. M. Vilčinskienė.
Trejose paralimpinėse žaidynėse su lengvaatlete R. Adomaitiene dalyvavusi trenerė džiaugiasi, kad pagaliau paralimpinis sportas Lietuvoje tapo labiau matomas, žinomas, integruotas. Anksčiau požiūris buvęs ribotas. Kai po avarijos jos duktė Ramunė, iki tol aktyviai sportavusi, norėjo tęsti sportinę karjerą ir moterys kreipėsi į trenerį Klaipėdoje, šis atsakė „mes tokių (su negalia) daug turime, netrukdykite, ji per sena“. Tad teko išbandyti daug kelių ir įveikti daug kliūčių, kol R. Adomaitienė išvažiavo į pirmąsias neįgaliųjų varžybas.
Moteris mano, kad sporto politikos formuotojai, darantys daug gerų darbų, turėtų dar atkakliau kovoti už savo paralimpiečius ir pateikia 2021-ųjų vasaros pavyzdį, kai, traumą patyrus ir iš Tokijo paralimpinių žaidynių rinktinės sąrašo pasitraukus maratono bėgikei Aušrai Garunkšnytei, Lietuva prarado vieną moterims skirtą lengvosios atletikos kvotą, nors esą galėjo ją perleisti kitai lengvaatletei.
Be sporto, A. M. Vilčinskienė savo kasdienybėje daug laiko skiria ir dviems pomėgiams: tapymui bei savo gyvenimo tremtyje istorijos rašymui: apie savo vaikystę (Čeliabinske), išsimokslinimą (Irkutske) bei pirmuosius darbus (Vladivostoke).
Šis straipsnis yra straipsnių ciklo „Neįgaliųjų sportininkų valia, tikslo siekimas ir psichologinis tvirtumas – įkvėpimas mums visiems!“ dalis. Straipsnių ciklas bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
